Pabudimas (BAIGTA)

9 dalis.

Sekantį rytą prabudau lygiai septintą valandą trisdešimt minučių, prikelta mokyklos skambučio. Tiek man, tiek mano miego stygiaus išvargintoms smegenims tai nelabai patiko, juo labiau, kad buvau psichologiškai nusiteikusi, jog savaitgalis.
Vos atsikėlusi, tik per plauką sugebėjau prisiversti nesurikti „Juk sekmadienis, laisva diena, po velnių!". Tačiau prisiverčiau, nes dabar ši vieta – mano naujieji namai, ir aš turiu taikytis prie jų taisyklių. Taigi tik atsidusau, porą minučių dar pasivarčiau lovoje, o tada atsikėliau ir nuėjau valgyti pusryčių.
Pusę nakties praleidau apgalvodama visas paranojiškas idėjas, kas per viena galėtų būti ta mirusi mergytė, kaip ji atsirado čia ir ką vakar taip slapčiomis man norėjo pasakyti Adrijus. Galiausiai, žinoma, užmigau, bet tai buvo tik maždaug ketvirtą valandą ryto. Tad miegojau tikrai nedaug.
Valgykloje buvau sutikta tokiomis reakcijomis, kokiomis ir tikėjausi. Mokiniai buvo pernelyg įkyrūs, smalsūs, elgėsi įžūliai vien tam, kad pasirodytų prieš naujokę (tai yra mane). Aišku, taip elgėsi ne visi – kiti tiesiog nežiūrėjo į mano pusę, ignoravo, o jeigu ir užmesdavo akį, tai jų žvilgsniai būdavo atžarūs. Spėjau, kad naujokų pas juos dažnai nebūna. Na, bet aš ir nesitikėjau būti sutikta išskėstomis rankomis.
Vos mane išvydusi, Klėja pašoko nuo vieno iš valgyklos stalų. Ryte ji atsikėlė ir išėjo anksčiau už mane, todėl ir neturėjau kur dėtis, kaip tik eiti čia.
Klėja priėjo prie manęs ir pačiupusi už rankos nusitempė prie vieno iš stalų. Ten jau sėdėjo mokyklos „geriausieji" – Larisa, Marcelis ir Adrijus. Pastarasis, vos išvydęs mane, pervėrė žvilgsniu, sakančiu „reikia pasikalbėti". Nežymiai linktelėjau jam galva ir jis, supratęs mane, nusuko akis į šalį ir prisijungė prie pokalbio tarp kitų mokinių.
- Netrukus bus patiekti pusryčiai, - pranešė Klėja ir pasodino mane šalia Marcelio, o tada atsisėdo pati. Jis neatrodė labai patenkintas dėl mano atsiradimo šalia.
Valgykla, kaip ir visa kita šioje mokykloje, buvo milžiniška. Akimirką pasijutau tarsi Hario Poterio filme, ir beveik ėmiau laukti, kol maistas pats atsiras ant stalų. Tačiau teko nusivilti – jį ėmė nešti keturios valgyklos darbuotojos, grietai kaip bitės zvimbdamos tarp stalų. Maistas, kaip ir praeitą kartą, pasirodė bent dešimt kartų skanesnis už mano buvusios mokyklos valgyklos gaminius, ir bent tris kartus skanesnis už tai, ką taip retai gamindavo mama.
Pavalgę pusryčius galėjome keliauti kur tik norėjome, svarbu, kad neišeitume už mokyklos ribų. Tiesa, dauguma mokinių ėjo į pagrindinę salę, kad susitiktų su tėvais, mat buvo sekmadienis, lankymo diena. Tačiau... mano mama taip ir nepasirodė. Palaukusi pusvalandį nusprendžiau, kad daugiau beprasmiškai leisti laiko nėra ko, tad nuėjau į savo kambarį. Tačiau ten kai kas jau laukė manęs. Tik tai buvo ne mama, o Adrijus.
- Labas, - ištarė lyg niekur nieko, sėdėdamas ant Klėjos lovos krašto. Šioji dabar buvo pas savo tėtį, kuris gyveno penktame aukšte kartu su kitais mokytojais.
- Sveikas, - atsakiau jam.
- Taigi... Tu žadėjai, kad šiandien galėsim pasikalbėti.
- Žadėjau.
- Na... aš čia to ir atėjau.
- Tai gerai, - taip tarusi atsisėdau ant savo lovos, tiesiai priešais jį, - tuomet kalbam.
Tačiau vietoj to, kad kalbėtų, jis visiškai nutilo. Mus apgaubė mirtina tyla
- Ahem, - dirbtinai atsikosėjau.
Jis atsiduso, tačiau kalbėti vistiek nepradėjo. Rodos, kad dar nebuvo tvirtai apsisprendęs, ar pasakoti kažką svarbaus, ar ne. Pala pala... O gal aš jam patinku ir netrukus jis man tai prisipažins? Ne ne ne, ką aš čia nusišneku?! Juk pats sakė, kad norės pakalbėti apie mokyklą. Na, ir kvaiša gi aš...
- Taigi, - jis pagaliau prabilo. – ar prisimeni, kaip įstojai į šią mokyklą?
- Tai aišku. Juk tai buvo dar vakar.
Rodos, visai jį sugniuždžiau. Adrijus nuraudo ir prisidengė veidą delnais.
- Ne tai turėjau galvoje. Tu išlaikei užduotį per pirmą bandymą, tiesa?
- Taip. O ką, galima bandyti ir daugiau kartų, nei vieną?
Jis pažvelgė man į akis.
- Vidutiniškas bandymų skaičius iki įstojimo yra trys.
- Ką?
- Žmonės, stojantys čia, dažniausiai bando tris kartus, kol pavyksta. Tiesa, ir tai yra pagirtina. Marcelis išlaikė iš ketvirto, nors yra vienas geriausių. Sklando legenda apie vyruką, dabar jau pabaigusį šią mokyklą, kuris įstojo tik iš keturiolikto karto. Tačiau nepasidavė. O kadangi tas pats žmogus negali laikyti tokio pačio egzamino du kartus, tai kiekvieną kartą jam turėjo ieškoti vis naujos vietovės ir užduoties. Įsivaizduoji? – Adrijus nusijuokė.
- Bet... aš išlaikiau iš pirmo.
- Būtent. Aš išlaikiau iš antro. Vieninteliai žmonės, esantys šioje mokykloje ir išlaikę egzaminą iš pirmo karto buvo Hiliaras, Larisa ir Klėja. Na, o dabar ir tu.
Žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau.
- Ir ką tai reiškia? – galiausiai teištariau.
Jis šyptelėjo prieš prabildamas.
- Kad tu – genijus.
- Netikiu.
- Turėsi patikėti. Bet tai – dar ne viskas.
- Kas dar? – mano balsas sudrebėjo.
- Dėl šios mokyklos. Niekas tau to nepapasakos, nors visi ir žino, tad aš pasakysiu. Ši mokykla... Ji pavojingesnė, nei atrodo. Ji buvo įkurta ne vien tam, kad išmokytų mus valdyti savo galias, bet ir tam, kad galėtų mus apriboti.
- Apriboti?
- Įsivaizduok, ką gali padaryti žmogus, turintis tokias galias kaip mes, ir paskyręs jas blogiems tikslams. Juk tai pavojinga. Tad čia mus ne tik moko, bet ir patys susipažįsta su mūsų galiomis ir ima daryti viską, kad jas apribotų. Tam, kad mus suvaldytų, buvo sukurta daugybė taisyklių, reikalavimų, draudimų... Netgi imta į mokytojų vietas skirti kitus aiškiaregius, kad, iškilus pavojui, jie galėtų pavojingą mokinį sustabdyti. Viena iš taisyklių – laikytis kuo atokiau nuo išorinio pasaulio. Net priėjimas prie mokyklos langų yra nepatartinas. Langai mūsų mokykloje beveik visur yra iš veidrodinio paviršiaus, tačiau kartais vistiek galima pro juos kažką įžiūrėti, tad mums liepiama laikytis nuo jų kuo atokiau. Be to, į gatves mus išleidžia tik per šventes ir labai išskirtiniais atvejais – tik su Hiliaro sutikimu.
Suglumau.
- Bet kodėl?
- Dėl padarų, tykančių mūsų aplink.
- Kokių dar padarų?
- Vaiduoklių, šmėklų, dvasių, demonų, įvairių mitinių būtybių... Taip, žinau, sunku tuo patikėti, tačiau dauguma jų iš tiesų egzistuoja. Ir užuodžia mūsų galias kaip mėsos ištroškę plėšrūnai. Tačiau nesijaudink, šis pastatas apsaugotas. Hiliaras pažįsta labai galingų žmonių, galingiausių visoje šalyje, kurie padeda jam apsaugoti mokyklą nuo išorinių pavojų burtų pagalba.
- Tad būdami čia mes apsaugoti?
- Taip. Tačiau suprask – niekas, absoliučiai NIEKAS negali sužinoti, kad čia kažkas yra, nes bet koks išsidavimas apie mūsų egzistenciją gali sukelti mums mirtiną pavojų. Ar supratai?
- Supratau. Bet... Adrijau, aš taip pat turiu tau kai ką pasakyti.
- Ką?
- Vakar... vakar aš mačiau vaiduoklį. Čia, šioje mokykloje.
Jo veidas persimainė. Jis išbalo kaip popieriaus lapas, akys išavė baimę.
- Ką tu pasakei?
- Aš mačiau čia vaiduoklį.
- Meluoji.
- O, kaip norėčiau, kad taip būtų.
- Tai tu kalbi rimtai?
Linktelėjau.
- Negali būti, - jis atsistojo, - tai neįmanoma.
- Aš galiu tau parodyti, - pasakiau taip pat atsistodama.
Jis pažiūrėjo į mane netikėdamas.
- Aš rimtai. Eime, - sugriebiau jį už rankos.
Ištempiau Adrijų į koridorių ir nuvedžiau link kambario, kuriame vakar mačiau mergaitę. Tačiau šįkart radau duris uždarytas, iš vidaus nesigirdėjo nei menkučio krebždesio.
- Ten nieko nėra, - konstatavo Adrijus, ištraukdamas ranką iš mano gniaužtų.
- Palauk, - nepasidaviau.
- Gerai, - Adrijus sukryžiavo rankas ant krūtinės ir ėmė laukti. Visas jo kūnas bylojo apie netikėjimą manimi.
Taigi... ką man dabar daryti? Turiu kažkaip jam įrodyti, kad nemeluoju. Bet juk negaliu tiesiog imti ir iškviesti vaiduoklio.
Nebesugalvodama, ką daugiau bedaryti, priėjau prie durų ir į jas pasibeldžiau. Ir, didžiausiam mano ir Adrijaus nustebimui, jas atidarė. Ir ne kas kitas, o tas pats berniukas, kuris vakar sėdėjo prie kompiuterio. Berniukas, matantis vaiduoklius.
- Ar ji čia? – iškart ėjau prie reikalo.
Berniukas sulinksėjo.
- Kur? – tyliai sušnibždėjau.
Jis nieko neatsakė, tik parodė į kambario gale esančią senovinę, sunkią, įspūdingais medžio raižiniais puoštą spintą. Ėmiau svarstyti, iš kur šis daiktas galėjo atsirasti naujoviškų baldų pilname kambaryje. Ji čia nesiderino lygiai taip pat, kaip ir atgyvenęs kompiuterio ekranas, prie kurio vakar mačiau berniuką.
- Ji ten slepiasi, - vos girdimai sušnabždėjo berniukas.
Atsisukau į Adrijų. Jis vis dar vaidino abejingą. Supykau. Jis neturėtų taip elgtis. Juk man meluoti nėra jokios priežasties.
Staiga apsisukau ir drąsiai įžengiau į kambarį. Tiesiu taikymu nudrožiau link spintos. Priėjusi prie pat jos, sustojau. Bijojau, rankos drebėjo. Tačiau turėjau įrodyti jam, kad sakau tiesą. Tad sugriebiau apvalias žalvarines rankenas ir patraukiau dureles į save, taip jas atidarydama.
Ji buvo ten. Mažos mergaitės vaiduoklis slėpėsi spintoje. Ir šiuo metu žvelgė tiesiai į mane.