Pabudimas (BAIGTA)

13 dalis.

Sekantį savaitgalį mama ir vėl manęs neaplankė. Visą savaitę sunkiai dirbau, taikiausi prie Zarinos nesąmonių, nesuskaičiuojamą kartų verkiau ir po bevaisių pastangų dienos išsekusi kritau į lovą vien tam, kad rytoj iš ryto ir vėl kentėčiau tą patį. Adrijaus beveik nemačiau – dabar jis vengė manęs kaip kokios raupsuotosios. Vienintelis dalykas, kurio iš tiesų laukiau – tai sekmadienis, lankymo diena. Mama taip nenoromis mane išleido, taip norėjo, kad aš likčiau su ja, kad atrodė, jog tiesiog negalėtų neateiti manęs aplankyti. Tačiau ji neatėjo.
Sekmadienį nuo pat ryto laukiau jos. Tačiau praėjus beveik pusei dienos, suvokiau, kad buvau palikta likimo valiai. Niekas net neketino ateiti manęs aplankyti, tuo labiau padėti ištverti viso to apsipratimo su nauja mokykla. Tad galiausiai pasidaviau ir atsidususi išėjau iš mokyklos salės. Neverta beprasmiškai laukti.
Pirmadienį nusprendžiau šiek tiek savavališkai pakeisti dienotvarkę ir vietoj to, kad eičiau į pamokas, nuėjau į direktoriaus Hiliaro kabinetą. Aišku, ten negalėjau eiti be jokios priežasties tad ją susigalvojau, ir, pagal mane, visai kilnią – paprašyti leidimo, kad galėčiau išeiti į išorinį pasaulį aplankyti Amarilės kapo, nunešti jai gėlių. Iš dalies taip dariau dėl to, kad norėjau atsipūsti nuo kasdienybės ir mokyklos, bet iš dalies ir dėl to, kad galėčiau paskutinį kartą tarti žodį tai vargšei mergaitei, ir padaryti tai viena, be pašalinių akių. Kaip dėl mokytojos pakeitimo klausimo, tai vis dar nedrįsau Hiliaro to prašyti, kad ir kaip blogai jaučiausi su ta mokytoja.
Išsiprašyti pavyko ne iš pirmo karto, bet vis dėlto pavyko. Gavau jo leidimą išvykti už mokyklos ribų su sąlyga, kad grįšiu iki šeštos valandos vakaro.
Laiko turėjau nemažai. Pavalgiusi priešpiečius kartu su kitais mokiniais, vietoj pamokų su Zarina nuėjau iš lėto ruoštis išvykimui. Kapinės buvo tolokai nuo mokyklos, tad turėjau puikią dingstį ruoštis jau dabar – juk jos toli, nukeliauti užtruks daug laiko ir taip toliau. Žodžiu, pasinaudojusi šia dingstimi „nusiploviau" nuo sunkiausios pamokų dalies.
Kai pagaliau išsiruošiau ir išėjau į lauką, Klėja pulteliu atidarė man vartus.
- Sėkmės! – šūktelėjo, stovėdama tarpdurį.
- Ačiū, - atsišaukiau.
Klėja atsisveikindama man pamojavo. Aš padariau tą patį. O tada patraukiau į gatvę, atgal į žiaurųjį pasaulį, kuriame neegzistavo aiškiaregiai, vaiduokliai, poltergeistai ir kitokios mitinės būtybės.

* * * *

Gyvenimas mieste virte virė. Vos per savaitę ir porą dienų kažkaip sugebėjau užmiršti, koks jis. Žmonių pilnas autobusas, automobilių spūstys gatvėse, nepaliaujamas pypsėjimas, riksmai, balsai – viskas atrodė neįprasta ir nauja, nors dar taip neseniai ir pati gyvenau šiuo ritmu.
Pagaliau atvažiavau į kapines. Rankoje laikiau baltų gėlių puokštę. Jau spėjau užmiršti, koks jų pavadinimas, nors turgaus pardavėja, parduodama jas man, be perstojo jį kartojo.
Kapinės buvo milžiniškos. Eidama pro vartus net negalėjau įmatyti, kur jos baigiasi. Vos įėjus į vidų, mane apgaubė vėsa, drėgmė, prietema, kurią sukūrė kapinėse augantys spygliuočiai, ir nepaprasta tyla.
Žengiant minkštu, spygliais nuklotu siauru keliuku, buvo net baisu eiti greitu žingsniu, kad, neduok Dieve, nesukelčiau kokio nors garso ir nesutrikdyčiau mirusiųjų ramybės.
Priėjusi Amarilės kapą, sustojau. Dėkojau dangui, kad ji bent jau nebuvo palaidota neatpažintame kape, nes, mano nuomone, kiekvienas žmogus nusipelno net ir po mirties turėti savo vardą, asmenybę, praeitį.
Kapas buvo truputį apšnerkštas, nors ir matėsi, kad kažkas kartas nuo karto jį aptvarko, tad padėjusi gėlių puokštę ant žemės, ėmiau jį tvarkyti. Už gretimo kapo radau į maišelį sudėtas valymo priemones, tad trumpam jas pasiskolinau. Kapą tvarkiau gerą pusvalandį, o kai baigiau, jis atrodė visai padoriai. Sudėjau priemones atgal, o tada paėmiau mažą, apšnerkštą ir niekieno nebenaudojamą plastikinį vazonėlį, nuėjau prie vandens čiaupo ir pripyliau į jį ledinio, tiesiai iš požemių trykštančio vandens. Grįžusi įstačiau jį į žemę, prie pat antkapio, kapo viduryje, ir pamerkiau atsineštas gėles. Tuomet žengiau porą žingsnių atgal, kad galėčiau iš toliau apžvelgti savo padarytą darbą, tuo pačiu metu skirdama tylos minutę Amarilei.
Antkapis, apkerpėjęs nebenugrandomu sluoksniu samanų, išblukusiomis aukso raidėmis skelbė:

Amarilė Livel
Gimė – 1875 metai
Mirė – 1882 metai
Ilsėkis Ramybėje

Susigraudinau, prisiminusi mergaičiukę. Mano sąmonėje ji vis dar buvo gyva, tad niekaip negalėjau patikėti, kad ji numirė prieš maždaug šimtą trisdešimt dvejus metus. Deja, gyvenimas žiaurus. Ir nieko čia nepadarysi.
Apsisukau eiti. Daugiau nebeturėjau čia ką veikti.
Prie pat vartų, vedančių atgal į gyvųjų pasaulį, sustojau. Atsisukau. Keista, kad tokioje vietoje kaip kapinės nematyti nei vienos dvasios. Turbūt taip yra todėl, kad žmonės, gulintys po šia žeme, jau tikrai ilsisi ramybėje. Jie laimingi. Tikrai. Užtat ši vieta ir pati skleidžia tą žodžiais nenusakomą ramybę, apimančią, vos tik įžengi pro vartus.
Atsisukau ir jau žengiau į priekį, kai atsimušiau tiesiai į visa galva už mane aukštesnį vaikiną.
- Oi, atsiprašau, - tariau, atsitraukdama atgal.
Vaikinas nieko neatsakė, tik pažvelgė į mane ir paslaptingai nusišypsojo.
Dieve, koks jis patrauklus. Ši mintis buvo pirmoji, užgimusi mano galvoje. O tik paskui susivokiau, ką pagalvojau, ir ėmiau vos ne koneveikti pati save. Juk man patinka Adrijus! Tai ko čia žiūriu į kitus?! Pala... man patinka Adrijus? Ar aš ką tik prisipažinau jį įsimylėjusi?
Užkaitusi papurčiau galvą, norėdama išpurtyti visas tas kvailas mintis lauk. Dieve! Viskas taip painu... Geriau jau iš viso apie nieką negalvoti.
Bet vaikinas vis dėlto tikrai buvo velniškai patrauklus. Garbanoti rusvi plaukai, rudos, skvarbios akys, o ta šypsena... Jam nueinant tolyn, aš atsisukau ir nusekiau jį žvilgsniu. Kokia gi aš dviveidė! Sakau mylinti vieną, o akių neatitraukiu nuo visai kito.
Dar kartą papurčiau galvą ir nusigręžusi nuo vaikino žengiau pro vartus.

* * * *

Antradienis. Pamokos pasibaigė, ir aš, visai nusivariusi nuo kojų, sėdėjau valgykloje, prie stalo, gardžiuodamasi fantastišku desertu – mėlynių pyragu su grietinėle, dailiu kauburėliu supurkšta ant pyrago viršaus. Zarina šiandien buvo baisiai susierzinusi, ir tai aiškiai atsispindėjo per pamokas. Dar labiau vargino tai, kad žinojau, jog grįžusi į savo kambarį negalėsiu iškart griūti į lovą miegoti, o turėsiu ruošti namų darbus, kurių neįmanomais kiekiais uždavė biologijos ir matematikos mokytojai.
Man taip besėdint, staiga suskambėjo skambutis. Ne, šįkart tai nebuvo mokyklos skambutis. Tai buvo prie vartų esantis skambutis, kuriuo paskambinti galėjo tik kažkas, esantis gatvėje.
Valgykla staiga nuščiuvo. Mokiniai pakėlė galvas nuo lėkščių ar mobiliųjų telefonų ekranų ir sutartinai pažvelgė į valgyklos duris.
- Kas čia vyksta? – paklausiau priešais sėdinčio Marcelio. Nors iš pradžių vienas kito nelabai mėgom, dabar buvom visai gerai susidraugavę. – Tai pirmas kartas, kai girdžiu, kad kažkas skambintų į mokyklą.
- Paskutinį kartą, kai kažkas skambino, tai buvai tu. Nors mes tave ir įsileidome vidun patys, bet paskambinti vistiek paskambinai, tik ne į vartų skambutį, o į durų. Paprastai kai kas nors paskambina, tai reiškia, kad mus susirado naujas aiškiaregys. Kad ir kaip keista, beveik visi dabartiniai mokiniai čia atėjo patys, net nežinodami, kas čia per vieta. Ši mokykla traukia juos kaip bites prie medaus. Nors kartais pasitaiko ir pokštaujančių stuobrių ar šiaip smalsių atklydėlių. Todėl mes juos visados kaip nors patikrinam.
- Vadinasi, tai greičiausiai bus aiškiaregys?
- Turbūt. Tvirtai pasakyti negaliu.
Tuo tarpu Klėja jau stojosi, rankoje gniauždama vartų atidarymo pultelį. Būtent ji buvo atsakinga už mokinių įleidimą ar išleidimą į išorinį pasaulį, taip pat atklydėlių įleidimą ir patikrinimą.
- Aš pažiūrėsiu, - trumpai tarė.
Ji išėjo, tačiau vos už poros minučių sugrįžo. Kad ir kaip keista, vos įžengusi į kambarį patraukė tiesiai link manęs.
Nustebusi pažvelgiau į ją.
- Donatile, - prabilo, - turime problemų.
Nustėrau. Lėtai atsistojusi nusekiau jai iš paskos. Jaučiausi nemaloniai, nes visi į mane spoksojo, tarsi būčiau kažko prisidirbusi.
Kai atėjom prie pagrindinių mokyklos durų, Klėja parodė į mažą ekranėlį, per kurį galima matyti, kas nuspaudė skambučio mygtuką. Kamera rodė ne ką kitą, o Šalnę.
- Tavo draugė nusprendė ateiti pasisveikinti, - ironiškai konstatavo Klėja.