Pabudimas (BAIGTA)

24 dalis.

Nuo to karto, kai netyčia užmigome kartu apleistame, seniai užmirštų daiktų prigrūstame kambaryje, mes su Adrijumi ėmėme dažnai miegoti drauge. Žinoma, mes tik miegojome, nieko daugiau. Pastebėjau, kad kai miegodavau viena, sapnuodavau košmarus, o kai kur nors ant sofos susirangydavome drauge, abu ramiausiai pramiegodavome visą naktį. Adrijus sakė, kad daugiau vizijų, susijusių su demonu, nebematė, o ir pati jų baimė pagaliau ėmė sklaidytis.
Tuo tarpu laikas bėgo. Prasidėjo žiemos atostogos, ir aš su nekantrumu ėmiau laukti dienos po Kūčių, dienos, kurią mama žadėjo atvykti manęs aplankyti. Prasidėjus atostogoms, mokykla ištuštėjo, mat dauguma mokinių išvažiavo aplankyti savo šeimų. Pustuštėje mokykloje tarp mano draugų liko tik Adrijus su Klėja, ir mes ėmėme dažnai leisti laiką drauge.
Pagaliau atėjo Kūčios. Hiliaras nutarė padaryti bendrą šventę su visais mokykloje likusiais mokiniais bei mokytojais.
Valgykloje stalai buvo sustumti į dvi eiles: vieną mokiniams, o kitą – mokytojams. Hiliaras atsistojo ir garsiai paskelbė tostą, o tada prasidėjo puota: visi valgė po dvylika patiekalų, ir pats direktorius nieko neišleisdavo, kol neįsitikindavo, kad mokinys ar mokytojas tikrai neišragavo jų visų. Baigiantis vakarui mokytojai jau buvo šiek tiek įkaušę, ir buvo iš tiesų keista matyti juos ne rimtus ir įpratusius viskam vadovauti, o juokaujančius ir paraudusius nuo alkoholio. Klėja primygtinai išsitempė mudu su Adrijumi iš valgyklos, o vėliau paaiškino, jog taip padarė todėl, kad jos tėtis įkaušęs labai mėgsta dainuoti, o ją visados kviečiasi jam pritarti. Išgirdusi tokią naujieną juokiausi tol, kol skubiai prireikė nubėgti iki tualeto.
Štai kaip praėjo mano Kūčios, ir nors buvau ne su šeima ir ne namie, jaučiausi puikiai. Tačiau rytojaus, dienos, kai atvyks mano mama, laukiau labiau už viską pasaulyje. Ir džiaugiausi žinodama, kad iki jos pasirodymo liko jau mažiau nei dvidešimt keturios valandos.

* * * *

- Kelkis, Donatile, - sušnabždėjo Klėjos balsas prie pat mano ausies. Atsimerkiau. Klėja žiūrėjo į mane iš viršaus, palinkusi virš lovos.
- Jau rytas? – paklausiai sėsdamasi.
- Taip, jau rytas. Bet prižadinau tave ne dėl to. Donatile... atvažiavo tavo mama.
Išplėtusi akis įsispoksojau į ją. Ar aš gerai ją išgirdau? Po šitiekos tuščių pažadų...po tiek dienų ir naktų, praleistų jos laukiant... mano mama pagaliau atvyko manęs aplankyti? Negali būti.
- Kas? Ko taip nustebai? – puolė klausinėti manęs Klėja. – Juk tu žinojai, kad ji šiandien atvyks, tai ko stebiesi?
Ir iš tiesų, aš žinojau. Tačiau... giliai širdyje maniau, kad tai tik dar vienas melas. Dar vienas tuščias pažadas.
- Ji jau čia? Dabar? – tesugebėjau išspausti.
- Taip... žinau, kad turėjo pasirodyti tik už poros valandų, bet ką jau padarysi... – bet aš jos jau nebesiklausiau. Nutrenkusi paklodę ir nutėškusi ją į lovos šoną pašokau ant kojų ir puoliau ieškotis švarių rūbų. Mama jau čia. Mama jau čia! Džiaugiausi kaip mažas vaikas, bėgantis į svetainę, kur pastatyta kalėdinė eglutė, ieškoti Kalėdų senelio paliktų dovanų. Būtent mama ir buvo ta kalėdinė dovana, kurios laukiau.
Įpuoliau į vonią. Atsukusi čiaupą ėmiau valytis dantis, plautis veidą, šukuotis plaukus. Klėja atsistojo vonios tarpduryje, mačiau ją per veidrodėlį virš kriauklės, kai šukavausi plaukus.
- Ji lauks tavęs salėje, žinai, ten, kur visi mokiniai sekmadieniais laukia savo tėvų.
- Aha, - atsakiau trumpai. Padėjau šepetį į vietą ir patraukiau pro vonios duris į mūsų kambarį. – Ačiū, kad man pasakei, Klėja. Ir kad mane prikėlei, žinoma. Dabar bėgsiu pas ją. Nemačiau jos jau porą mėnesių.
Klėja šyptelėjo.
- Taip, žinoma. Pasikalbėsime vėliau.
Patraukiau koridoriumi. Negaliu patikėti! Po tiek laiko net nesitiki, kad visa tai iš tiesų vyksta. Laiptais nuskridau tarsi plunksnelė, iš laimės bene neliesdama kojų pirštais žemės.
Ir štai, pagaliau... aš pravėriau duris. Aplinkui daug stalų, ir ji sėdi už vieno iš jų, tolokai nuo manęs. Priešais ją padėtas kažkoks daiktas, atrodo, dėželė. Ji sodriai mėlynos spalvos. Indigo, štai kaip ta spalva vadinasi. Mama mato mane, aš tai žinau, tačiau ji nesistoja, neina link manęs, kad galėtų greičiau apsikabinti. Ji tik sėdi ir žiūri, laukia, kol aš prieisiu pati.
Lėtai priėjau prie jos. Kažkodėl jau nebenorėjau skubėti, nes mama atrodė kažkokia... netokia. Kai priėjau arčiau, pamačiau, kad ji atrodo siaubingai išvargusi, paakiai pajuodę, oda papilkėjusi. Jos plaukai atrodė nušiurę ir sausi, šviesiai dažytų plaukų šaknys ataugusios.
Atsisėdau priešais jau visai nebesidžiaugdama.
- Labas, mama.
- Labas, Donatile.
- Am... turbūt turėčiau pasveikinti tave su šventėm?
- Taip, ir aš tave. Kaip praleidai Kūčias?
- Aš... – pasikasiau galvą. – Paprastai. Direktorius sukvietė visus valgyti vakarienės į valgyklą, paskelbė tostą, po to mes pavakarieniavom, paplepėjom ir į lovas, taip sakant.
- Daug smagiau, nei aš, - šyptelėjo ji.
- Kodėl? Kas atsitiko?
- Ach... nuo to laiko, kai buvau paaukštinta... darbas mane varo iš proto. Jo tiek daug... nebeturiu laiko beveik niekam. Namai virto visiška landyne, nes neturiu, kada tvarkytis. Och, beje, - ji paėmė mėlynąją dėžutę į rankas ir ištiesė man. Iš arti pasirodė, kad ji supakuota kaip dovana, - čia tau. Šiokia tokia dovanėlė Kalėdų proga.
- Ačiū... nereikėjo, aš tau tai nieko neturiu.
- O man nieko ir nereikia. Dabar užsidirbu tiek pinigų, kad galiu nusipirkti sau ką tiktais noriu. Tiesa, nelabai kada turiu laiko juos leisti. Be to... tai tėvai turi pirkti savo vaikams dovanas, o ne atvirkščiai, - šyptelėjau. Ji visada taip sakydavo. – Na, o dabar atidaryk.
Atsargiai nulupau vyniojamąjį popierių nuo dėžutės. Ši buvo nedidelė, stačiakampio formos. Pasirodo, ji buvo padaryta iš spalvoto kartono, su dangteliu. Atidariusi dėžutę, radau dar vieną, pailgos formos, vos betelpančią į pirmąją. Ji buvo plastmasinė, padengta švelnia, tokios pat spalvos kaip vyniojamasis popierius, medžiaga. Galbūt velvetu? Tvirtai nežinau.
Atidariau ir šią dėžutę. Vos tik ją pravėriau, sidabrinis papuošalas ėmė tviskėti šviesoje. Iškėliau pakabutį priešais save. Netviskėjo tik tamsiai mėlynas akmenukas pakabučio viduryje, jis buvo matinis.
- O, labai gražu, mama, - pagyriau.
- Užsidėk jį. Noriu, kad visados jį nešiotum. Mes retai susitinkam, tad noriu, kad nešiodama jį prisimintum mane.
Pajutau, kad tuoj pulsiu į ašaras. Paklusau ir užsidėjau pakabutį. Kai mėlynasis akmenukas jau gulėjo man ant krūtinės, sušnibždėjau:
- Ačiū, mama. Niekados jo nenusiimsiu, prisiekiu.
Paskui mes ėmėme kalbėtis apie įprastus dalykus, tokius kaip mano mokslai, jos gyvenimas. Kai tema kažkaip pakrypo meilės linkme, paklausiau jos apie Hiliarą:
- Mama, o kaip Hiliaras, mūsų mokyklos direktorius? Žinau, kad jis porą kartų buvo užsukęs pas tave į namus.
Mama pastebimai nuraudo.
- O, ne ne. Tarp mūsų nieko nebuvo. Jis tik kelis kartus užvažiavo pas mane į svečius, nes tu mokykloje turėjai kažkokių problemų, kaip supratau.
- Taip, dėl Šalnės su Laura.
- Tai va, aš tik pavaišinau jį sausainiais ir arbata, tik tiek. Jis atvykdavo pas mane paplepėti, pailsėti nuo mokyklos, bet po kurio laiko nustojo. Matyt nepatikau, - nusijuokė.
- Ir dar kaip patikai. Kai grįždavo iš tavo namų, jis būdavo laimingas kaip mažas vaikas.
Mama dar labiau nuraudo.
- Ar šiaip ar taip,tarp mūsų nieko nebuvo ir nėra, kaip ir sakiau.
Mačiau, kad ji šia tema gėdijasi kalbėti, tad nutilau. Bet jau netrukus prisiminiau kitą svarbų dalyką ir nutariau jos to paklausti.
- Beje, dėl Šalnės ir Lauros... ar tikrai tiesa, kad jos buvo pas tave užsukusios, klausinėjo apie mane?
- Taip. Netgi du kartus. Pirmą kartą buvo dviese, iškart po tavo perėjimo į šią mokyklą, klausinėjo, kur tu dingai, o antrą kartą buvo su kažkokiu vaikinu.
Pajutau, kaip kūnu perėjo pagaugai, tarsi kas būtų perliejęs lediniu vandeniu. Su kažkokiu vaikinu... negi... su demonu? Negali būti. NEGALI BŪTI. Šalnė visai išprotėjo.
- Ko jos norėjo antrą kartą? – Paklausiau.
- Ai, nieko rimto. Paprašė kažkokių knygų, kurias buvai pasiskolinusi, taigi aš liepiau joms palaukti prie durų ir nuėjau tų knygų ieškoti. Nieko neradau, be to, kai grįžau, jos buvo buto viduje kartu su tuo vaikinu. Jau to jaunimo kultūra... Jos išėjo namo, o aš taip ir nesupratau, ko jos iš tiesų norėjo. Kažkokių knygų? Nemanau... Jos man atrodo kažkokios įtartinos. Daugiau jų nemačiau, bet manau, būtų geriau, jeigu su jomis daugiau nebebendrautum.
- Aš su jomis ir nebebendrauju. Jos yra vienintelės, norinčios toliau bendrauti su manimi.
Mama atsiduso.
- Supratau... bet man jos nepatinka. Tik noriu, kad žinotum.
Mes pakeitėme šią nemalonią temą ir ėmėme kalbėtis apie kitokius menkniekius. Tačiau mano mintys visą laiką sugrįždavo prie to, ką mama pasakė apie draugių apsilankymą. Padėtis gali būti pavojinga. Ypač man mamai, nors ji pati to nesuvokia. Reikės paprašyti Hiliaro, kad sustiprintų jos sekimą, galbūt netgi imtųsi kokių nors apsaugos priemonių, nors aš net neįsivaizdavau, kokios jos galėtų būti.
Praėjo geros dvi valandos, ir mano skrandis ėmė groti maršą. Be to, mama norėjo laisvą nuo darbo dieną susitvarkyti namus, tad abi nusprendėm, kad šiam kartui pokalbių pakaks, pakilom nuo stalo ir atsisveikinom. Na, štai... mano taip ilgai lauktas pasimatymas su mama jau baigtas. Ir atrodo, kad jo nei nebuvo, o mama... aš ir vėl jos ilgiuosi. Nors ką tik atsisveikinome, aš ir vėl noriu ją pamatyti. Na, ką padarysi. Dabar greičiausiai teks laukti Velykų atostogų, kad galėčiau dar kartą ją išvysti.