Pabudimas (BAIGTA)

8 dalis.

Pirmiausiai turėjome grįžti į mano namus, kad susirinkčiau visus turimus daiktus. Netrukus išvyksiu, ir niekados čia nebegrįšiu. Na, ne niekados, bet bent jau tikrai ne artimiausiu metu. Negalėjau tuo patikėti.
Tačiau, vos įžengusi pro duris, išvydau visus savo daiktus jau sukrautus į lagaminus bei krepšius ir sustatytus koridoriuje. Rodos, mama taip pat turi kažin kokių antgamtinių sugebėjimų, nes iš kažkur sužinojo, kad išlaikysiu egzaminą. Na, to turbūt jau negausiu išsiaiškinti.
- Tai išvyksti, - liūdnai tarė mama, pasitikusi mane prie durų.
- Deja, taip.
- Nesijaudinkit, ponia, kiekvieną sekmadienį galėsite aplankyti savo dukrą mokykloje, - ramino ją Hiliaras.
Ji atsiduso:
- Gerai.
Įleidau vidun Adrijų, Marcelį ir vairuotoją, kad nuneštų mano lagaminus į automobilį. Visiems pagaliau išėjus, bute likome dviese su mama.
- Taigi... turbūt tai – atsisveikinimas, - ji nuleido akis žemyn.
- Ne, mama. Juk galėsi mane aplankyti, kaip kad sakė ponas Hiliaras.
Ji linktelėjo galva.
- Žinau. Bet be tavęs viskas bus kitaip.
Priėjusi ją apkabinau. Tai buvo pats geriausias būdas ją nuraminti. Man atsitraukus, mama šyptelėjo:
- Na, tai kas ten buvo su tom braškėm ir bananais?
Užraudau iki pat ausų galiukų.
- Tu žinojai?
- Psichologas paskambino man tos pačios dienos vakarą, kai pas jį lankeisi.
- Kodėl nieko nesakei?
Ji truktelėjo pečiais.
- Nes mano nuomonė apie tave jau buvo pasikeitusi. Aš klydau. Atsiprašau.
Nutildžiau ją dar vienu apkabinimu.
- Būtinai aplankyk mane kiekvieną sekmadienį. Prižadi?
- Prižadu, - tyliai suniurnėjo mama.
Mes atsisveikinome, ir aš patraukiau laukan, link juodojo džipo, kuris nuveš mane į naująjį gyvenimą.

* * * *

Vartai atsidarė, ir mes įvažiavome vidun. Žvelgiau į namą, atsivėrusį man prieš akis. Jis buvo didingas. Didelis ir šiek tiek kraupus. Mano būsimieji namai iki tol, kol pabaigsiu dvylika klasių.
Automobilis sustojo, o Hiliaras išlipo ir atidarė man dureles.
- Ačiū, - padėkojau.
Netrukus vaikinai ir vairuotojas, surinkę mano lagaminus, nuėjo vidun.
- Sek paskui juos, - paliepė man Hiliaras, - jie parodys tau tavo naująjį kambarį. Kai susidėliosi daiktus, Klėja tau aprodys mokyklą. Gerai?
Nežymiai linktelėjau galva.
- Tuomet šaunu, - Hiliaras šyptelėjo.
Nuėjau paskui vyrus.
Mano kambarys pasirodė besantis milžiniškas. Tiesa, turėsiu dalintis jį su kita mokine. O ji, pasirodo, buvo ne kas kitas, o Klėja. Kuri dargi yra ir Hiliaro duktė. Visa tai man išklojusi, kol tvarkėme daiktus, Klėja trumpam išėjo, leisdama man apsiprasti su naujovėmis.
Jai išėjus, uždariau kambario duris ir atsisėdau ant lovos krašto. Tai štai aš jau ir čia. Vieną dieną dar buvau paprasta mergina, gyvenanti dviese su mama, o kitą tapau aiškiarege, besimokančia paranormalias galias turinčių mokinių mokykloje. Šiek tiek keista.
Staiga pajutau, kaip skruostu nuriedėjo ašara. Skubiai nubraukiau ją atbula ranka, tačiau tuojau pat iškrito kita. Sušniurkščiojau. Žinojau, kad neturiu dėl ko verkti, bet visko tiesiog buvo per daug. Iš pradžių dar bandžiau valdytis, sustabdyti verksmą, bet tiesiog pravirkau dar smarkiau. Užsikūkčiojau.
Netikėtai kažkas pasibeldė į duris.
- Kas čia? – pernelyg garsiai sušukau.
- Aš, - atsiliepė Adrijaus balsas. – Ar galiu užeiti?
- Ne, - pasakiau, bet Adrijus nesiklausė. Jis jau darė duris.
Pašokau nuo lovos ir nubėgau į Klėjos ką tik parodytą šalia miegamojo esantį vonios kambarį. Adrijui įėjus, užsirakinau jame. Nenorėjau, kad kas nors pamatytų mane verkiančią. Ypač jis.
- Donatile, ką tu darai?
- Nieko, - atkirtau drebančiu balsu.
- Donatile?
- Eik iš čia!
- Aš tik norėjau pasikalbėti apie mokyklą. Tu dar daug ko čia nežinai.
- Kitą kartą, gerai? Be to, Klėja irgi gali man papasakoti.
- Klėja ir pati ne viską žino.
Sutrikau. Ar jis nori man atskleisti kažkokią paslaptį? Na, dabar, šiaip ar taip, negaliu su juo kalbėtis. Esu apsiverkusi, raudonu veidu ir nuo ašarų patinusiomis akimis. Ne, turiu atidėti bet kokį pokalbį kitam kartui.
- Rytoj, gerai? Užeik rytoj. Šiandien negaliu, esu pernelyg užsiėmusi. Pasikalbėsime rytoj.
Adrijus dar porą minučių pastovėjo prie durų, o tada, turbūt nusprendęs, kad priešintis neverta, prabilo:
- Gerai. Tuomet iki rytojaus.
Jo žingsniams nutolus, atrakinau duris ir pažvelgiau pro plyšį. Kambaryje buvau likusi viena.