Pabudimas (BAIGTA)

5 dalis.

  Rytą apgaubė migla. Toliai joje tiesiog paskendo, nemačiau nieko jau už dešimties metrų. Ėjau drėgnu asfaltu, o mažos jo atplaišėlės traškėjo man po kojomis.
- Ei, - pertraukė mano mintis Šalnė, - žemė kviečia Doną, žemė kviečia Doną.
- Aš čia, - atsidusau. – Gi prašiau manęs taip nevadinti, - Dona buvo mūsų anglų kalbos mokytoja ir man nepatikdavo, kai mano vardą sutrumpindavo, nes tuomet atrodydavo, kad jos pravardžiuoja mane sena, stora, surūgusia boba, kokia kad ji buvo.
- O tai kaip man tada tave vadinti?
- Donatile. Dona yra anglų kalbos mokytoja, o ne aš.
- Gerai jau gera, nepyk, - nors ir atsiprašė, Šalnė neatrodė labai atgailaujanti. Ji dažnai mane vadindavo Dona, ir nujaučiau, jog taip elgiasi tik todėl, kad paerzintų. Na, tokia jau ta mūsų Šalnė...
Visos trys – Laura, Šalnė ir aš – ėjome į mokyklą. Rodos, Šalnė pyko už tai, kad nepasivijau jų penktadienį po pamokų, nors ir pati buvo dėl to kalta.
Kai atėjome prie pat mokyklos durų slenksčio, visos trys išgirdom kažką šaukiant iš gatvės pusės.
- Ei! Palaukit! Mergaitės! – balsas buvo vyriškas, gilus ir brandus, tačiau paties žmogaus nepavyko įžiūrėti netgi man.
Atsisukę ėmėme laukti, kol žmogus ateis. Iki pamokų pradžios buvo likę dar apsčiai laiko, tad skubėti nebuvo kur.
Žmogui išnirus iš tamsos, pasirodė, jog tai apie keturiasdešimties metų, plikas, solidžiu kostiumu apsirengęs vyras. Jis šypsojosi ir žvelgė tiesiai man į akis.
- Ar galiu paklausti tamstos vardo? – mandagiai paklausė manęs.
- Donatilė, - sutrikusi atsakiau.
- O aš, - jis ištiesė ranką, - esu Hiliaras Kantas. Šventosios Agatos gimnazijos direktorius.
- Šventosios Agatos? – paklausė Laura.
- Taip, - jis mostelėjo į kraupųjį namą, - Šventosios Agatos gimnazijos.
Draugės sutartinai išsižiojo. O kaip kitaip – juk jos manė, kad yra pirmosios, mačiusios gyvą žmogų, atvykusį iš kraupiojo namo. Taip jos įsitikino, kad kažkas iš tiesų ten gyvena.
Šyptelėjau matydama jų veidus. O, kad jos žinotų... O, kad galėčiau joms papasakoti tiesą... Bet deja. Jeigu taip pasielgčiau, jos manimi tikrai nepatikėtų. Veikiau jau palaikytų beprote. Todėl ir toliau privalėjau nešti žinojimo, kas iš tiesų dedasi tame name, naštą ant savo vienos pečių.
- Dabar gal malonėtumėte mus trumpam palikti dviese? - jis parodė pirštu į mane. – Norėčiau pasikalbėti privačiai.
Draugių veidai rodė nustebimą, tačiau jos pakluso Hiliaro Kanto prašymui. Kai likome dviese, jis atsisuko į mane ir prabilo:
- Aš turiu tau pasiūlymą.
Mano akys automatiškai nukrypo į aiškiaregių mokyklą, tačiau susivaldžiau ir vėl pažvelgiau į pašnekovą.
- Klausau.
- Gavau žinių, kad turi paranormalių sugebėjimų. Nors ir nedidelių, bet vistiek turi.
- Turite įrodymų? – lyg nusikaltėlė paklausiau.
- Donatile, nemeluok. Mes žinome apie tai, kas nutiko penktadienį, apie aštuntą valandą vakaro. Ir šeštadienio rytą.
Persigandau.
- Iš kur?
- Donatile, juk toje mokykloje mes visi turime kokių nors paranormalių galių. Kaip galėtume nežinoti?
Nusukau akis į šalį.
- Ir kas iš to? – paklausiau. – Kas iš to, kad žinot?
- Siūlau tau galimybę. Šventosios Agatos gimnazijoje būtum apsaugota nuo išorinių pavojų, grėsmingų antgamtinių padarų, būtum apsupta tokių pat žmonių kaip tu, tad nereikėtų pergyventi, kad liksi nesuprasta. Be to, gimnazijoje išmoktum, kaip valdyti savo galias ir naudoti jas geriems tikslams, pilnai atsiskleistų visi tavo sugebėjimai. Na, argi neviliojantis pasiūlymas? Tiesa, kad įstotum į gimnaziją, turi atlikti mažytį testuką, bet esu tikras, kad –
- Ne, - pertraukiau jį, - nenoriu. Aš – normali. Pamirškite apie mane viską, ką žinote. Aš to nenoriu. Be to, mano mama man tikrai neleistų.
- Hmmm... Problemos su mama? – tarė Hiliaras, tarsi neišgirdęs pirmųjų mano atsisakymo priežasčių. – O jeigu patikinčiau, kad galiu pakeisti jos nuomonę, ar sutiktum?
- Galbūt, - pagalvojusi atsakiau.
- Tuomet... Gal gali duoti man jos numerį?
Atsikvėpiau.
- Gerai, - taip tarusi padiktavau jam mamos numerį.
- Ačiū, - padėkojo Hiliaras. – pamatysi, nepasigailėsi, - jis šyptelėjo, o tada nuėjo.
Likau stovėti viena ant mokyklos durų slenksčio, galvodama, kas lėmė visus šiuos įvykius ir koks gyvenimas laukia manęs ateityje. Ir... ar aš tikrai noriu, kad viskas klostytųsi būtent taip.

* * * *

Grįžusi namo garsiai užtrenkiau duris. Mama visada ilgai užtrukdavo darbe, be to, šiandien ją paaukštino, tad net neabejojau, kad ji negrįš iki devintos vakaro, o gal net ir dar vėliau. Juk ir ji norės atšvęsti tokį svarbų dalyką. Tad atidariusi svetainės duris ir išvydusi ją ant sofos priešais televizorių labai nustebau. Ji atrodė prastai nusiteikusi, tad nelaukiau nieko gero.
- Mama, kas nutiko? – paklausiau. – Ar tavęs neturėjo paaukštinti?
Mama pažvelgė į mane nusivylimo ir nuovargio kupinomis akimis.
- Ne, viskas gerai, - tarė. – Mane paaukštino.
- Tai kodėl tu namie? Kodėl nešventi? Maniau, kad džiaugsiesi.
- Aš ir džiaugiuosi. Bet... sulaukiau skambučio nuo vyro, vardu Hiliaras Kantas. Donatile, ir ką tu sau galvoji?
Mano širdis nusirito į kulnus.
- Nieko, - ištariau, - aš nieko negalvoju. Mama, jis žino, kas aš esu. Jis mane supranta. Ir nori padėti.
Mama susiėmė už galvos.
- Donatile... – ji atsiduso. – Tas vyras ateis pas mus rytoj. Aš žinau, kad jis bandys mane įtikinti, jog leisčiau tave į tą nenormalių žmonių mokyklą. Tačiau aš nesu kvaila. Nesijaudink, aš įtikinsiu jį, jog esi normali. Ir tuomet mes vėl grįšim prie savo paprasto, kasdieniško gyvenimo, užmiršim visas antgamtines nesąmones ir niekados apie jas nebekalbėsim.
Bandžiau suvaldyti iš akių besiveržiančias ašaras. Mama... ji niekados manimi netikėjo. Bet dabar... dabar dar baisiau. Ji žino, kas aš, bet vistiek neigia. Ji atsisako mane priimti tokią, kokia esu. Net pati nežinau, ar noriu į tą mokyklą, ar ne, bet pats faktas, jog ji jau viską už mane nusprendė, be proto erzino.
- O tu, - ji vėl atsisuko į mane, - rytoj keliausi pas psichologą. Aš netgi užrašiau tave pas psichologą, o ne psichiatrą. Jis negalės skirti tau jokių vaistų. Bet privalai nueiti. Bent vieną kartą, gerai?
- Bet kodėl, mama? – tariau virpančiu balsu. - Man juk nieko nėra, - ji nieko neatsakė, tik užsisuko. - Mama... – šniurkštelėjau nosimi. – Aš tavęs nekenčiu, - taip tarusi išbėgau iš kambario.
Įbėgusi į savo miegamąjį garsiai užtrenkiau duris. Po poros sekundžių televizorius svetainėje sustugo visu garsu. Ji visada taip darydavo, kai vaidindavo įsižeidusią.
Sėdėjau ant lovos krašto ir verkiau. Dieve... ir už ką man visa tai?