Pabudimas (BAIGTA)

46 dalis.

Dėmesio! Ši dalis trumpa. Užtat kita bus ilgesnė :) Liko dar dvi dalys iki istorijos pabaigos, po to planuose turiu naują, taip pat fantastinę, jau pasirašiusi jos 12 dalių, tad siūlau iškart po šitos užbaigimo nedingti, galbūt sudomins :D

Viskas išbluko, paskui ir visai išnyko. Laikas sustojo. Panirau į palaimingą nežinią.
Bet tuomet pasaulis ir vėl ėmė grįžti į savas vėžias. Pasijutau tarsi traukiama iš saldaus sapno, į kūną ėmė grįžti jutimai, rankų ir kojų pirštai nutirpo, paskui tirpulys apėmė ir pačias galūnes. Busdama iš apalpimo pamažu prisiminiau, kas nutiko: Tajaus mirtis, Adrijaus pasirodymas, o tada... ne, negali būti... atrodo... tuomet kažkoks demonas nužudė Adrijų. Paskui viskas dingo. Veikiausiai aš apalpau.
Kartu su sąmone sugrįžo ir baimė, liūdesys, panika. Taip pat atgavau ir fizinius pojūčius. Pajutau, jog kažkas mane neša. Pramerkiau akis ir išvydau Isajų.
- Ne! Ne! Ką tu padarei?! Aš tavęs nekenčiu! Aš tave nužudysiu, prisiekiu! – rėkiau.
Jis tik nusijuokė.
- Man labiau patiko, kai buvai apalpusi. Atrodei tokia graži ir rami... žinai, gal kitame gyvenime aš ir pats būčiau tave pasiėmęs į žmonas. Deja, mano Valdovas Liuciferis tavęs nori. O aš net neketinu jam prieštarauti.
Pravirkau.
- Ar bent žinai, ką tokį liepei nužudyti? Ar bent žinai???
- Tave įsimylėjusį kvailį?
- Ne. Žmogų, kuris turėjo tapti Liuciferio kūnu.
Staiga Isajus sustojo. Jis perbalo.
- Negali būti.
Išsišiepiau.
- Nežinojai.
Jis pastatė mane ant kojų, tvirtai suėmė už pečių.
- Meluoji. Pasakyk, kad meluoji.
- Ne, - žiūrėjau jam į akis, - aš nemeluoju. Tai tiesa.
Isajus ėmė tankiai kvėpuoti.
- Salvijau!!! – suriko per mišką, kuriame buvome.
Pasirodė demonas, prieš man apalpstant užpuolęs Adrijų.
- Ar jis mirė?
- Kas mirė?
- Vaikinas, kurį liepiau pašalinti.
- Nežinau, man atrodo.
Isajus suriko kaip laukinis žvėris, Salvijus susigūžė, matyt, buvo už jį silpnesnis.
- Atvesk jį čia, - liepė Isajus. - Dabar!
- Atvesti?
- Padaryk taip, kad jis būtų čia, po velnių.
Salvijus linktelėjo ir išnyko kaip dūmas.
Likome dviese su Isajumi visiškai tuščiame miške. Vienintelis požymis, kad čia kažkas lankėsi, buvo dervos balos ant žemės ir pora sudegusių medžių. Bet tai anaiptol neramino – o kaip gali raminti faktas, kad čia prieš tave lankėsi demonai?
Stovėjau užsimerkusi ir meldžiausi, kad tik Adrijus būtų gyvas. Isajus vis dar nepaleido mano pečių, matyt, bijojo, kad jei tik taip pasielgs, aš kaip nors stebuklingai išgaruosiu. Pagaliau jis, neapsikentęs po ilgos tylos, prabilo:
- Kur tas Salvijus, velniai griebtų? Negi taip sunku surasti lavoną?
- Jeigu Adrijus lavonas, tavo planas neišdegs, - priminiau.
- Jei reikės, aš paaukosiu nors ir savo kūną, kad tik Valdovas prisikeltų.
- Tik ar tavo kūnas jam tiks?
Isajus neatsakė. Tačiau aš nepasidaviau – suvokiau, kad jis manęs nenuskriaus, nes jam reikia manęs gyvos.
- Vienas demonas sakė, kad jūs atversite čia kažkokį portalą ar kažką panašaus.
- Koks demonas?
- Nesvarbu. Jis negyvas. Aš jį nužudžiau.
Isajus kietai sučiaupė lūpas.
- Taip, jis nemelavo. Todėl ir turime kuo greičiau iš čia dingti. Pagal mano apskaičiavimus, tai nutiks po penkiolikos minučių. Iki to laiko turime prikelti mūsų Tėvą, - paskutinį sakinį jis pasakė šiek tiek patylėjęs.
Sudrebėjau iš baimės. Penkiolika minučių? Taip greit? Nemaniau, kad mano ir Adrijaus likimas galėtų būti nulemtas per penkiolika minučių. Ir kaip, po velnių, man iki to laiko nukauti vieną galingiausių demonų, jei šis yra dar ir kažkaip paslaptingai nuo manęs apsaugotas? Kaip ištraukti visus iš šios vietos, kuri netrukus taps portalu, vedančiu nuo žemės iki pragaro?
Staiga Salvijus grįžo, atsirado tarsi iš oro, o per jo petį buvo permesta išbalusio Adrijaus ranka.
- Jis gyvas, - pasakė demonas, - bet toks bus jau nebeilgai. Reikia kuo greičiau atlikti ritualą.
- Tuomet paskubėkime, - įsakė Isajus.
Salvijus nutėškė ant žemės Adrijų lyg kokį niekam nereikalingą skudurą, o pats dingo. Isajus pagaliau mane paleido, ir aš suklupau ant žemės. Adrijus atrodė prastai, pernelyg prastai, ir aš suvokiau, kad Salvijus nemelavo – jis greit mirs. Jo oda buvo keistai melsva, kaip lavono, kraujagyslės nenatūraliai ryškios. Su šaltomis spalvomis kontrastavo karšta raudona, tiesiog švytinti ant balto raiščio, užrišto jam ant kaklo. Adrijus žiūrėjo tiesiai priešais save ir vos kvėpavo, atrodė, kad jis jau nieko aplink nemato.
- Adrijau, - sušnabždėjau glostydama jam plaukus, - Adrijau.
Jis akies krašteliu pažvelgė į mane.
- Dona... tile... aš taip tave myliu. Tu... net neįsivaizduoji, - jis atsiduso.- Donatile, kodėl tu taip bijai skaidyti?
- Ką? – pravirkau. Ar jam jau prasidėjo priešmirtinės haliucinacijos? Ar jis kliedi?
- Taip... tu gerai mane išgirdai. Tu bijai skraidyti... tikrai. Bet kodėl? Kodėl tu bijai skraidyti, Donatile? O gal... galbūt tu tiesiog bijai išskleisti sparnus? Bet... tam, kad galėtum skraidyti reikia išskleisti sparnus, Donatile, - jis ištiesė ranką ir paglostė man veidą. Jo oda buvo stingdančiai šalta. – Išskleisk savo sparnus, Donatile. Nes tik taip galėsi skraidyti.
Dabar verkiau jau visai nebesivaržydama, kad kas nors pamatys. Adrijus akivaizdžiai stovėjo ant mirties sleksčio. Galbūt netgi buvo viena koja kitame pasaulyje. Tik taip galėjau paaiškinti jo keistas šnekas.
- Ir aš tave myliu, Adrijau, - pasakiau pasilenkdama virš jo. – Ir visada mylėsiu.
Pabučiavau jį. Bučinys buvo keistas: lyg liesčiau lūpomis šaltą, bet minkštą metalą. Jo lūpos buvo sūrios nuo kraujo. Norėjau verkti, rėkti ir draskytis iš visų jėgų. Per pernelyg trumpą laiko tarpą praradau per daug brangių žmonių. Negalėjau prarasti dar ir jo. Ypač jo. Nes jis man buvo brangesnis už pasaulį, ir tik dabar tai suvokiau.
Atsitraukiau nuo jo, pažvelgiau į jo besiblausiantį žvilgsnį. Akies krašteliu mačiau kaip iš medžių šešėlių lindo demonai žmonių pavidalu, veikiausiai Tarybos nariai. Į priekį išėjo Salvijus, nešinas keistu metaliniu indu.
- Pabučiuok mane dar kartą, - paliepė Adrijus. – Paskutinį kartą.
Verdama pasilenkiau ir tai padariau. Ir staiga... mane apėmė suvokimas.
„Išskleisk savo sparnus, Donatile. Nes tik taip galėsi skraidyti," – pasakė Adrijus. Pagaliau supratau jo žodžių prasmę. Tai nebuvo tik kliedesys. Jis kalbėjo rimtai.
Atsitraukiau ir paskutinįkart paglosčiau Adrijaus galvą.
- Aš išskleisiu sparnus, Adrijau, - pasakiau prieš pasitraukdama.
Kaip aš anksčiau nesupratau? Isajus apsaugotas kerais, kaip kad anksčiau buvo apsaugota mūsų mokykla. Tačiau visus kerus įmanoma įveikti, tai jau įrodė demonė, vardu Rufilė. Ir dabar aš įgavau nepaaiškinamą nuojautą, aš JAUČIAU, kad galiu tai padaryti. Galiu įveikti Isajų. Taigi ištiesiau ranką į priekį ir sukaupiau visas savo galias. Adrijus gudriai, kad nesuprastų Isajus, ir stengėsi man tai pasakyti. Jeigu noriu įveikti Isajų saugančius kerus, turiu nebijoti panaudoti VISŲ savo galių, absoliučiai VISŲ. Nebijok išskleisti sparnų, Donatile, - sakė Adrijus. Nebijok panaudoti visų savo galių, Donatile, - štai ką jis norėjo man pasakyti. Net jeigu tos galios gebėtų sugriauti pasaulį.
Tam, kad įveikčiau Isajų, man prireiks visko. Taigi viską ir panaudosiu.