Pabudimas (BAIGTA)

39 dalis.

  Gerai, pagalvojau, dabar tai jau tikrai nieko nebesuprantu.
- Trečios kartos? – paklausiau. – Kaip tai iš viso įmanoma?
- Tai reiškia, kad grynakraujis angelas buvo mano prosenelis. O senelis ir tėvas jau turėjo žmonių kraujo. Aš esu trečios kartos savo giminės angelas, turintis žmonių kraujo.
- Jūs tai skaičiuojate?
- Taip, nes grynakraujų šiais laikais nelikę, gal tik vienas ar du.
- Pala pala... tai tu nori pasakyti, kad pasaulyje pilna ne vien demonų, bet ir angelų?
- Na, taip jau ir pilna, - jis prisėdo ant direktoriaus rašomojo stalo. – Grynakraujų išvis nelikę, o negrynakraujų – vos keli šimtai. Be to, nuo penktos kartos mūsų angeliškos galios silpnėja, tad, galima sakyti, esame nykstanti rūšis.
Sėdėjau išsižiojusi iš nuostabos. Ką tik išklausiau paskaitą apie angelų rūšį, nors dar prieš dešimt minučių apskritai nežinojau, kad jie egzistuoja. Rodos, kažkas nori mane apkvailinti. Atsisukau į Klėja norėdama suprasti, ar ji tuo tiki, ir nustebau pamačiusi, kad ji spokso į Gabrielį su susižavėjimu veide, paraudusiais skruostais. Negali būti. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Nusišausiu.
- Tai tu... mus saugosi, ar kaip suprast?
- Taip, ypač tave. Juk dabar esi galingiausia aiškiaregė žemėje.
Susiraukiau. Ši mintis man vis dar baisiai nepatiko. Emė turėjo tokia būti ir tokia likti, o ne aš.
- Ir kokių gi priemonių imsiesi?
- Kol kas – jokių. Bent kurį laiką galime būti ramūs, nes jie mūsų nepuls. Jie dar nežinos, kur esate. O kai puls... aš juos įveiksiu. Man užtenka priliesti demoną, kad šis mirtų. Esu Dievo sūnus. Jis man suteikė mirtiną galią, ir už tai kasdien jam dėkoju.
Perbalau. Vadinasi, kadanors tai tikrai įvyks. Jie mus puls. O kaip kitaip? Juk esu nemenkas grobis...
- O gal man verčiau tiesiog eiti iš čia? Juk dabar aplink tiek mokinių... ir visiems jiems gresia pavojus. Dėl mano kaltės.
- Nejuokauk, Donatile, - Hiliaras pasimuistė savo kėdėje, - su šiuo angelu mums nieko nenutiks. Jis sugebės apsaugoti visą mokyklą, juk, galų gale, tai daro jau ne vienerius metus.
- O du šimtus, - pridūrė Gabrielis.
Lengviau atsidusau. Na, jei jau jie taip sako...
- Bet pala, - staiga susimąsčiau, - tai jūs sakot, kad rojus egzistuoja? Ta prasme, nuo to karto, kai sutikau Tajų, žinojau, kad pragaras tikras, bet ar tikrai yra rojus visada abejojau...
Gabrielis nelinksmai nusijuokė.
- Ne, rojaus nėra. Tiksliau, buvo, bet jau nebėra. Demonai jį sunaikino prieš tūkstančius metų, greičiausiai prie to nagus prikišo Liuciferis. Būtent po to įvykio jis ir dingo visiems laikams, greičiausiai mūsų Tėvas neapsikentė jo elgesio. Na, bent jau taip pasakojo mūsų prosenelis seneliui. Jis buvo vienas iš tų angelų, kuriems pavyko pabėgti iš rojaus prieš pat nelaimę. Po to jis atvyko į žemę ir vedęs jos dukterį ėmė gyventi žemiškąjį gyvenimą.
Dabar jau pati nebuvau tikra tuo, ar suprantu tai, ką jis kalba. Žemės dukterį? Ta prasme, žmogų? Šis vaikinas kalbėjo mįslėmis.
- O kaip Dievas? – paklausiau. – Juk ten kaip ir jo namai, tiesa?..
Gabrielis ėmė nuoširdžiai juoktis iš mano kalbų.
- Ne, kvailute, - nuraudau, kai jis taip mane pavadino, - Dievas gali gyventi visur. Tiesą sakant, jis ir yra VISKAS. Jis yra visata. Jis yra kiekviena dalelė kiekvienoje ląstelėje. Liuciferis atsisakė Dievo, savo Tėvo, ir patapo NIEKUO. Nuo to laiko visi jo pasekėjai taip pat tapo niekuo. Demonai yra Dievo nebuvimas. Būtent todėl jie ir yra tokie baisūs. Dievas tvarko pasaulį, palaiko harmoniją. Demonai savyje neturi Dievo, todėl juose nėra ir harmonijos. Nėra to, kas galėtų juos sustabdyti. Jie neturi ribų. Be to, - pasakė atsistodamas ir žengdamas prie durų, pro kurias įėjo, - aiškiaregiai dažnai vadinami Dievo paliestaisiais. Ar tai jums nieko nesako? Jūs savyje turite daugiau Dievo, nei kas nors kitas. Būtent todėl aš ir saugau aiškiaregius. Kai esu su jais, jaučiuosi esąs arčiau Dievo.
Tai taręs jis išėjo. Likau apstulbusi po tokios jo kalbos. Dievo paliestieji, bedieviai demonai ir rojaus sunaikinimo istorija. Kaip vienai dienai mįslingų kalbų prisiklausiau tikrai užtektinai.
Pasisukau į Klėją, norėdama pasakyti, kad einu iš čia, ir pamačiau, kad ji spokso į duris, pro kurias ką tik išėjo Gabrielis, lyg šios būtų visų jos problemų šaltinis. Kvaila įsimylėjėlė. Niuktelėjau Klėjai į petį, ir ji atitoko.
- Na, - pakildamas nuo kėdės tarė Olavas, - manau, Gabrielis papasakojo jums viską, ką turėjote žinoti, galbūt net dar daugiau. Atskaitė jums visą paskaitą. Bet dabar metas eiti. Mudu su direktoriumi Hiliaru turime daug ką aptarti. Pavyzdžiui tai, kaip jums paskirstyti pamokas, kad nesutaptų su mūsų mokyklos mokinių. O taip, turime išties daug darbo! – jis nedraugiškai nusijuokė.
Pakilau nuo sofos. Staiga supratau, kad kojos šiek tiek nutirpę. Taip, ant šios sofos tikrai netrumpai pasėdėjom...
Netikėtai Olavas man ištiesė ranką paspaudimui. Kreivai šyptelėjau, o tada ją paspaudžiau. Matyt, tapusi galinga taip pat tapau ir svarbiausia persona šiame kambaryje. Šiek tiek keista.
Adrijus pirmas patraukė prie durų. Mačiau, kad jis nenori su manimi kalbėtis. Supratau jį. Visos tos šnekos apie jo tapimą Liuciferio kūnu... Adrijus atidarė duris ir skubiai išlėkė į koridorių. Net neketindama jo vytis kartu su Klėja patraukiau ten pat. Durims už mūsų nugarų užsivėrus, ji mestelėjo:
- Taip, šiandien buvo tikrai nepaprastai keista diena...
- O kaip gi? Ypač keista tai, kad tu įsimylėjai angelą...
Ji nuraudo kaip aguona.
- Užsičiaupk.
- Kaip manai, - paklausiau, - kaip Adrijus reagavo į žinią apie... hmm... kas mes turėtumėm būti pagal demonų Tarybos planus?
- Sprendžiant iš to, kokiu greičiu movė iš kabineto mums baigus kalbėtis? Siaubingai.
Atsidusau.
- Taip ir maniau, - pasakiau.

* * * *

Adrijų susiradau tik vėlai vakare, kai visi jau buvo nuėję miegoti. Jis sėdėjo ant sofos kambaryje, kuriame estai susirinkdavo pailsėti po pamokų, turbūt mūsų mokykloje jo atitikmuo būtų svetainės kambarys. Sofa jame buvo tik viena, užtat apstu mažų foteliukų, visi skirtingų formų ir spalvų. Virš didelio židinio, kuriame liepsnojo ugnis, buvo įtaisytas plokščiaekranis televizorius. Kambaryje šviesa nedegė, bet ugnies liepsnų atspindžių užteko, kad jį įžiūrėčiau.
- Sveikas, - pasakiau sėsdamasi šalia.
Jis krūptelėjo, o tada trumpai žvilgtelėjo į mane.
- Negirdėjau, kaip atėjai, - pasakė vėl įsispoksodamas į židinį.
- Aš galiu vaikščioti tyliai. O tau nederėtų visą laiką žiūrėti tiesiai į ugnį, susigadinsi regėjimą.
Jis nusijuokė.
- Dabar man tai tikrai nesvarbu.
- Žinau. Ir taip pat žinau, kas tau išties svarbu.
Jis pažvelgė man į akis.
- Tikrai?
- Taip. Tu pergyveni dėl viso to demonų reikalo.
- Pergyvenu? – jis prunkštelėjo. – Nei kiek. Aš mirtinai bijau. Juk tu turėtum tapti Liuciferio žmona, SUKNISTO LIUCIFERIO ŽMONA.
- Taip. O tu turėtum tapti jo kūnu. Taigi iš dalies būtum mano vyras.
- Tai nesvarbu. Aš nebūčiau aš. Manai, noriu būti apsėstas pačio pragaro valdovo?
- Manai, noriu tapti jo žmona?
Jis nutilo. Kurį laiką abu žiūrėjom į laužą, pamažu smilkstantį židinyje, nors pati neseniai sakiau, kad taip daryti nesveika.
- Ir blogiausia, - prakalbo jis pagaliau, - kad tik su tavimi jie gali jį prikelti. Jie tikrai tavęs ateis. Tikrai. Ir man taip sunku su tuo susitaikyti, - jis susėmė už veido.
- Ei, - paliečiau jo petį, - jeigu ir ateis, mes turėsim angelą. Gabrielis kietas. Jis mus apgins. O jei ir ne, mes tapsim vyru ir žmona. Blogų pusių tiesiog nėra, - pajuokavau.
Jis patraukė rankas nuo veido ir atsisukęs į mane nuoširdžiai nusišypsojo.
- Optimistė.
- Tokiomis situacijomis kaip ši nevalia prarasti humoro jausmo. To mane išmokė Klėja.
Jis išsišiepė dar labiau, o tada, mūsų abiejų nuostabai, pasilenkė ir mane pabučiavo.
Kai atsitraukėme vienas nuo kito, netekę kvapo iš nuostabos bei malonumo, pasilenkiau prie jo ausies ir sušnabždėjau:
- Pasiilgau tavęs.
Jis tvirtai mane apsikabino.
- Aš tavęs irgi, - atsakė.
Ir taip apsikabinę mes sėdėjome ilgai ilgai, kol ugnis išblėso, ir išaušo rytas.