Pabudimas (BAIGTA)

6 dalis.

Sėdėjau psichologo priimamajame ir laukiau savo eilės. Jaučiausi prastai, juo labiau, kad prieš atvykdama čia šiek tiek apsipykau su Šalne. Ši staiga užpyko, sužinojusi, kad ir vėl negalėsiu vykti su ja ir Laura namo. Ir nors mano priežastis buvo svari, ji vis tiek laikėsi savo.
Netikėtai psichologo kabineto durys atsidarė. Pro jas išėjo pusamžis, praplikęs vyriškis sutrikusiu žvilgsniu. Paskui jį iš kabineto išlindo panašaus amžiaus, bet tankia ševeliūra ir ryžtingu žvilgsniu apdovanotas vyras. Pastarasis prabilo:
- Viso gero, pone Vladimirai. Susitiksime kitą savaitę.
- Viso gero, - atsakė jam sutrikęs vyriškis.
Ponui Vladimirui išėjus, psichologas pažvelgė į mane:
- Na, tai būsite panelė Donatilė? Prašom, užeikite vidun.
Nedrąsiai atsistojau ir nusekiau paskui psichologą į kabinetą. Šis pasirodė daug paprastesnis, negu kad įsivaizdavau: jokių senoviškų medienos raižinių, storų, šimtmečius skaičiuojančių knygų tomų, įmantrių psichologų naudojamų prietaisų. Kambarys atrodė lygiai taip pat, kaip mūsų šeimos gydytojos kabinetas.
- Sėskitės, - į tuščią tarybinių laikų kėdę pamojo ranka psichologas.
Paklausiau jo ir netarusi nei žodelio atsisėdau į kėdę.
- Na, pradėkime. Panele Donatile, ir kuo gi jūs skundžiatės?
- Niekuo, - leptelėjau.
- Jeigu jums nieko nebūtų, čia nesėdėtumėte.
Pervėriau jį aršiu žvilgsniu.
- Mano mamai dėl manęs paranoja.
- Problemos su mama?
Dieve, ir kodėl man visi tai kartoja???
- Ne visai taip, - atsakiau. – Aš čia dėl priepuolių.
- Ir kokio pobūdžio tie priepuoliai?
- Jėzau Kristau, negi jūs negavote mano ligos istorijos??? – neištvėrusi pasakiau.
- Gavau. Bet noriu išgirsti jūsų versiją apie tai, kas vyksta.
Nieko neatsakiau. Aš juk negaliu... negaliu pasakyti teisybės. O gal?
- Aš regiu vizijas, - ir vėl leptelėjau. Tik šįkart savo žodžių iš karto pasigailėjau.
- Vizijas? – psichologas pasižiūrėjo į mane kaip į keistuolę.
- Taip, - ir kodėl aš tai pasakiau? Kodėl???
- Mhmmm, - jis pasilenkė ir kažką užsirašė savo blanknote. – Ir ką tose vizijose matote?
- Visą pasaulį.
- Visą pasaulį?
- Taip. Aš regiu pasaulį visų, tuo metu gyvų, žmonių akimis. Tiesa, girdžiu ir mirusiuosius, bet jų pačių dažniausiai nematau, o jeigu ir matau, tai tik iš šalies.
Nustok kalbėti, paliepiau pati sau. Nustok, nustok, nustok!
Psichologas susidomėjęs atsilošė kėdėje. Iš jo veido negalėjai nuspręsti, ar tiki jis manimi, ar ne.
- Kaip manote, dėl kokios priežasties jums kyla vizijos?
- Iš kur man žinoti. Gal todėl, kad aš – aiškiaregė? – buvo labai keista ištarti šį žodį garsiai.
Psichologas ir vėl kažką užsirašė blanknote.
- Manau, kad, deja, negalėsiu jums padėti. Jums reikia psichiatro pagalbos. Suprantate, tokiems žmonėms kaip jūs reikia visą laiką gerti vaistus, kad galėtumėte gyventi pilnavertį socialinį gyvenimą. Haliucinacijos yra vienas iš pagrindinių visų psichinių ligų požymių...
Nebesiklausiau jo. Jis manimi netiki. Ir kaip apskritai galėjau pagalvoti, kad patikės? Užraudau kaip burokas. Jis nori beprotės? Gerai, tuomet duosiu jam beprotę.
- Žinote, o aš labai mėgstu braškes, - pradėjau, - ir bananus.
- Kodėl? – nustebęs paklausė.
- Nes jie ne tokie arogantiški. Neįsivaizduojate, kaip sunku susikalbėti su pomidorais. Nors ir agurkai nelabai malonūs. Jie tokie pasipūtę! O štai braškės ir bananai žarsto vien komplimentus. Bet mano katė sako-
- Jūsų katė sako???
- Na taip, ji sako, – staiga nutilau ir užverčiau akis į lubas. Sumaniau suvaidinti priepuolį. – Vardan Dievo Tėvo, Jėzaus Kristaus ir Švenčiausiosios mergelės Marijos, - užbaubiau religingos keistuolės balsu ir ištiesiau rankas link apsilaupiusių lubų.
- Viskas! Gana! – sušuko psichologas, pašokdamas nuo kėdės. – Marš iš čia!
Nuleidau rankas žemyn. Planas išdegė.

* * * *

Grįžusi namo išgirdau balsus virtuvėje. Tai man pasirodė neįprasta, nes mama dažniausiai būdavo svetainėje, tad susidomėjusi tyliai pravėriau duris ir pro plyšelį pažvelgiau vidun. Prie stalo sėdėjo ponas Hiliaras ir mama, priešais juos ant stalo buvo padėtas A4 formato lapas. Abu buvo palinkę prie lapo, tarsi jame būtų užrašyta kažkas itin svarbaus. Staiga Hiliaras, tarsi pajutęs mano žvilgsnį, atsisuko. Mama pasekė jo pavyzdžiu, ir, išvydusi mane, griežtai tarė:
- Donatile! Išeik iš čia, mes tariamės!
Susiraukiau.
- Tariatės dėl ko?
- Donatile, duok mums dešimt minučių, - paprašė Hiliaras. – Vėliau mama tau viską paaiškins.
Linktelėjau galva ir uždariau duris. Tas vyras kėlė man pasitikėjimą, tad net neketinau jam priešgyniauti.
Po dešimties minučių Hiliaras ir mama išėjo iš virtuvės.
- Na, Donatile, atvažiuosiu pas tave šeštadienio rytą, - prabilo Hiliaras. – Nesijaudink, mes pasistengsim tau duoti lengvą išbandymą.
Išbandymą? Kokį dar išbandymą? Apie ką jis čia šneka?
Hiliaras apsirengė ir išėjo. Kambaryje likome dviese su mama. Rankose ji laikė tą patį popieriaus lapą, kurį pastebėjau prieš tai.
- Na ką... – Mama atsiduso. – Atrodo, kad lankysi aiškiaregių mokyklą.
Ji padavė man lapą. Pasirodo, kad tai – Šventos Agatos gimnazijos sutartis, leidžianti man mokytis toje mokykloje su sąlyga, kad išlaikysiu kažkokį „išbandymą".
- Ką? – nustebusi teištariau.
- Pirmiausia, aišku, turėsi išlaikyti tą testą, bet ponas Hiliaras patvirtino, kad su tokiais sugebėjimais, kokius turi, tikrai išlaikysi. O paskui, - ji apsiašarojo, - galėsi išeiti ir palikti mane vieną, kad galėtum tobulinti savo sugebėjimus.
Negalėjau patikėti. Ką jis tokio turėjo pasakyti, kad mama sutiktų? Beje... išbandymas? Kodėl jis apie tai užsiminė tik dabar? Nors gal... gal ir buvo minėjęs. Dabar mano galvoje virė tikra košė. Aš pateksiu į aiškiaregių mokyklą... Tiesa, reikėtų sakyti, kad GALBŪT pateksiu į aiškiaregių mokyklą. Jėzau, viskas taip painu...