Pabudimas (BAIGTA)

32 dalis.

Tajus

Buvo naktis, naktis po dviejų parų nuo mano paskutinio ilgo pokalbio su Rufile. Tąkart mes kalbėjomės apie kitų demonų grupę, kurią subūrė taryba, apie nepaprastą dešimtmetę mergaitę, apie mūsų Tėvo žmogiškąjį kūną ir apie tai, kad Donatilė turės tapti jo žmona. Rytoj, žinojau, mes pulsim. Dar neapsisprendžiau, kokiu dienos metu, bet faktas išlieka faktu – tai nutiks greitai. Buvau bejėgis pasipriešinti tam, kas įvyks.
Kai pirmąkart išvydau Donatilę ir supratau, kas ji tokia, praėjo daug laiko. Tąkart nusprendžiau, kad priversiu ją prisiminti savo buvusį gyvenimą, priversiu prisiminti mane. Bet taip pat, giliai tamsioje savo širdies kertelėje, kuri per stebuklą išliko žmogiška netgi ir pabuvojus pragare, aš dar ir prižadėjau sau, kad ji bus saugi. Aš prižadėjau, kad apsaugosiu ją, kad ir kas nutiktų.
Deja, tai pasirodė beveik neįmanoma. Mat mano misija buvo priešinga tam, ko iš tiesų norėjau – sunaikinti ją, noriu aš to, ar ne. Taryba mus subūrė tam, kad surastume aiškiaregių, ir kuo galingesnių. Tuo metu Donatilė mums atrodė esanti pati galingiausia. Turėjau sugauti ją ir atvesti Tarybai, o tada ji turėjo atlikti Liuciferio iškvietimo ritualą. Tam buvo būtina turėti daug galių. Labai, labai daug galiu. Žinojau, kad darydamas šį burtą aiškiaregys gali net numirti. Tačiau netgi jeigu jis ar ji lieka gyvas, kas patvirtins, kad prisikėlęs šėtonas nesumanys jo suplėšyti į gabalėlius? Taigi sutikdamas pričiupti Donatilę tarsi pasirašiau jos mirties nuosprendį.
Tačiau ką kito turėjau daryti? Juk mūsų sugrąžinimo į Pragarą prakeiksmas kabojo man virš galvos lyg juodas lietaus debesis. Be to, žinojau, kad jei atsisakysiu ją pagrobti, tai mielai padarys kiti – Rufilė ir dar daugiau mano sėbrų, pasislėpusių po žmonių kaukėmis visame mieste. Jie nenorėjo grįžti į Pragarą, lygiai taip pat, kaip ir aš. Taigi turėjau veikti gudriau. Turėjau padaryti taip, kad tiek maniškiai, tiek Taryba patikėtų manimi, kai veiksiu Donatilės naudai.
Daugybę mėnesių vis delsiau dėl Donatilės pagrobimo. Susigalvodavau priežasčių, dėl ko dar turėtumėm palaukti, dėl ko dar turėtumėm atidėti jos pagrobimą. Galėjome tai padaryti iškart po to, kai Šalnė su Rufile pasakė užkeikimą, dėl kurio nustojo veikti nuo demonų mokyklą apsaugantys kerai. Tačiau aš vis sugalvodavau savo demonų grupuotei veiklos. Pavyzdžiui, papirkti šnipus, pasamdytus mokyklos direktoriaus Hiliaro, kad apsimestų, jog su Donatilės mama viskas gerai ir tuo pačiu metu surinktų mums informacijos apie visus mokyklos mokinius bei darbuotojus. Taip ir tempiau laiką mėnesių mėnesiais. Kol nepaaiškėjo, kad jau per vėlu.
Pasirodo, dabar jiems nebereikėjo Donatilės – jie rado galingesnę aiškiaregę, vardu Emiliana. Tai, mano nuomone, buvo visai priimtina, jeigu neįpainiojo Donatilės. Deja... Donatilę tai dar ir kaip įpainiojo. Mat aiškiaregė buvo Donatilės mokykloje, be to, žmogus, kurio kūnu šėtonas pasinaudos, taip pat ten mokėsi. Ir galiausiai... Donatilė ir pati turėjo tapti mūsų tėvo išrinktąja. Taigi ji buvo dar ir kaip įsipainiojusi.
Tad kaip aš turėjau pasielgti? Pasiduoti ir leisti, kad arba mūsiškiai, arba priešininkai, kita demonų grupė, ją sugautų kartu su dešimtmete mergaite, kuri išlaisvins Liuciferį?
O... aš taip stengiausi, kad tik Donatilė laikytųsi kuo atokiau nuo demonų. Nužudžiau merginą, Milą, vien tam, kad Donatilė manęs nekęstų, kad nesistengtų manęs surasti, kad bėgtų nuo demonų kiek tik kojos neša. Deja, bėdos pačios pas ją ateidavo, kaip kad ta mergaitė, Emiliana. Bet aš nepraradau vilties. Nes turėjau atsarginį planą.
Aš žinojau, kad anksčiau ar vėliau nebegalėsiu delsti. Kad anksčiau ar vėliau turėsiu užpulti Šv. Agatos gimnaziją. Ir dabar tas laikas atėjo.
Laimė, kad demonų pasaulyje yra visokiausių grupuočių. Žinoma, yra tokių, kurie šėtono laukia kaip išganytojo, bet yra ir tokių, kurie jo nekenčia, kurie jo nenori, nes žino, kad jis viską sugriaus, viską sunaikins. Jie, tuo tarpu, mieliau matytų žemę tokią, kokia ji yra: pilną kvailų žmogelių, kuriais galima manipuliuoti, iš kurių galima pasidaryti sau pramogą. Aš pažinojau demonų grupę, kurie būtent taip ir manė. Nusprendžiau jais pasinaudoti.
Kai apsigyvenome Donatilės mamos namuose, ir Rufilė ėmė „ruošti" Šalnę tarnystei mums, demonams, aš apsimečiau, kad darau tą patį Donatilės mamai, kai iš tiesų leidau Alesai, demonų, esančių esančių prieš Liuciferio prikėlimą, vadei, apsigyventi jos kūne. Nuslėpti nuo Rufilės, kas ji tokia buvo sunku, bet įmanoma. Galų gale tai Rufilė niekados nebuvo labai pastabi.
Ilgą laiką Alesos neprireikė, bet žinojau – kada nors tai pasikeis. Mat kai pagaliau ateis metas užpulti mokyklą, ji turės ateiti ir Donatilei viską papasakoti. Ji turės įsakyti Donatilei išvykti Donatilės mamos lūpomis. Ir tada Donatilė išvyks. Bet tik tuo atveju, jei manęs nekęs. Žinojau – jei nebūčiau Donatilės įskaudinęs, ji, sužinojusi mano planą, ne bėgtų, bet eitų manęs ieškoti. Ji norėtų sužinoti smulkmenas, sužinoti, kodėl jai padedu, o aš negalėjau to leisti. Todėl ir privalėjau nužudyti Milą, merginą, kurią ji išgelbėjo.
Ėjau tamsiu koridoriumi. Pagaliau priėjau kambarį jo gale, Donatilės mamos miegamąjį. Pravėriau duris. Už jų, mėnesienos šviesoje stovėjo Donatilės mama, apsivilkusi baltą suknelę, švytinti melsvai, tarsi dangus. Ji atsimerkė, ir aš išvydau juodas, tamsias tarsi pats pragaras akis. Alesa prabilo:
- Jau laikas?
- Jau laikas. Prisimeni, kuriame kambaryje gyvena Donatilė?
- Prisimenu. Juk kartu nagrinėjom mokyklos žemėlapius ne vieną valandą. Kaip galėjau pamiršti?
- Tik paklausiau, - trumpam nutilau. – Papasakok jai viską.
- Apie Tarybos planą, apie Emilianą, apie tai, kodėl nužudei jai brangų žmogų, apie tai, kokia jos pačios vieta šioje istorijoje?
- Juk sakiau – viską.
- Supratau.
- Tik pasistenk jos labai neišgąsdinti, gerai?
- Gerai.
Abu nutilom. Staiga prisiminiau dar kai ką, ir savo balsu perskrodžiau tylą:
- Kodėl, po velnių, davei jai tą pakabuką?
- Tą, kurį man liepė perduoti Rufilė?
- Būtent tą.
- Na, aš juk vaidinau Donatilės mamą. Turėjau vykdyti visus jos įsakymus kaip paklusni tarnaitė, supranti?
- Taip, suprantu.
- Aš net nežinau, kam tas pakabutis skirtas.
Karčiau nusišypsojau.
- Jis – tai ženklas, parodantis šėtonui, kas jo išrinktoji. Jis ją išsirinko, bet prisiminti, kaip atrodo jo būsima žmona, pasirodo, negali, - pajuokavau. – Taigi ją atpažins iš pakabuko.
- Turbūt turėčiau priversti ją jį nusiimti?
- Būtinai.
Ji linktelėjo galva.
- Supratau. Ar tai – viskas?
- Taip. Gali eiti.
Ji pakėlė suknelę už kraštų į viršų, kad būtų lengviau vaikščioti.
- Viskas bus gerai, Tajau. Mes ją išgelbėsim. Ji bus saugi.
Nieko neatsakiau, tik palaukiau, kol ji išėjo. Lengva jai sakyti. Bet juk aš už tai paaukojau savo laisvę. Kai Taryba sužinos, ką padariau, tuojau pat partemps mane atgal į pragarą. Tikėjausi tik, kad išgelbėti ją vis dėlto pavyks.

Donatilė

Mane prikėlė tylus skimbčiojimas, primenantis vėjo varpelių sukeliamą garsą. Pramerkiau akis ir išvydau prie savo lovos stovinčią mamą. Ji stovėjo čia, apsivilkusi balta suknele, švytėte švytinti melsva šviesa, krintančia ant jos pro langą iš dangaus, skaisčios mėnesienos.
- Donatile, - ištarė, - mums reikia pasikalbėti.
Nustebusi atsisėdau lovoje.
- Ką čia veiki? Kaip čia patekai?
- Eime pasikalbėti kitur. Juk nenorime prikelti tavo draugių, tiesa?
Paklusau, nors ji ir kalbėjo keistai. Mes išėjome į koridorių, bet ir čia ji nesustojo.
- Mama, kur mes einame?
- Pamatysi.
Mes nusileidome į pirmą aukštą ir patraukėme link didžiosios salės. Salės, kurioje sekmadieniais mokiniai susitikdavo su savo tėvais. Čia mama ir sustojo. Ji atsisuko į mane ir prabilo:
- Štai. Norėjau susitikti čia, nes tai vieta, kurioje pirmąkart tave pamačiau.
- Ką tu čia nusišneki? Juk tu – mano mama, tu matai mane nuo pat mano gimimo. Ši vieta tikrai nėra pirmoji, kurioje susitikome.
- Štai čia tu ir klysti, - ji užsimerkė, tvirtai suspaudė akis, o kai vėl atsimerkė, pamačiau, kad šios juodos. Juodos kaip anglis demono akys. – Donatile, aš nesu tavo motina. Mano vardas Alesa.
Pakraupau. Mano mama apsėsta demonės? Negali būti. Nei už ką nesutiksiu tuo patikėti.
Nei nesuvokdama, ką darau, apsisukau ant kulno ir jau ruošiausi bėgti link durų, tačiau visai prie pat savo veido išvydau demonės akis.
- Tu nuo manęs nepaspruksi, - pasakė Alesa, tarsi tai būtų nenuginčijamas faktas, - tad sėskis ir klausykis.
Padariau kaip liepiama. Ji kalbėjo mano mamos balsu, tad buvo sunku jos neklausyti.
- Pragare, - pradėjo kalbėti Alesa, - ne visi demonai trokšta to paties. Kai kurie iš mūsų nori prikelti mūsų Tėvą, Liuciferį, kad šis valdytų pasaulį, o galbūt ir visą visatą. Tačiau kiti mieliau renkasi vadovavimą saviškių, paprastų demonų. Aš esu viena iš jų. Bėda ta, kad Liuciferio prisikėlimo nori visi galingieji demonai, taip vadinama Taryba, kuri kol kas ir vadovauja demonų pasauliui. Bet ar bent įsivaizduoji, kas būtų, jeigu šėtonas prisikeltų ir imtų daryti savo tvarką?
- Turbūt kas nors blogo? – spėjau.
- Žemė greičiausiai būtų sunaikinta. Ar bent jau visa joje esanti gyvybė.
- Ar ne to jūs, demonai, trokštate?
- Dauguma. Bet anaiptol ne visi. Aš vadovauju grupei demonų, besistengiančių sustabdyti Liuciferio prisikėlimą.
- Bet kodėl?
- Nes man patinka žemė su savo mažais bjauriais žmogiūkščiais. Man patinka juos erzinti, painioti, kankinti. Jei mūsų tėvas sugrįš, viso to nebeliks.
- Bet kuo čia dėta aš?
- Veikiau turėtum klausti, kuo čia dėt visa ši mokykla?
- Ir kuo gi?
- O gi tuo, kad atlikti burtą, prikeliantį Liuciferį, reikia labai daug galios. O jos turi aiškiaregiai.
Sustingau. Jeigu tai tiesa...
- Emė? – paklausiau.
- Emiliana Gibel, taip, jos jiems reikia.
- Tik jos vienos?
- Taip, ji viena turi tiek galios, kad prikeltų Liuciferį.
Perbalau.
- O kas bus, jeigu burtas pavyks?
- Didelė tikimybė, kad ji mirs.
- Mes negalim to leisti! – pašokau nuo kėdės.
- Ramiai, - Alesa suėmė mane už peties ir pasodino atgal. – Būtent todėl aš čia ir esu. Tajus buvo paskirtas pagrobti tave ir visus galingesnius mokyklos mokinius prieš tai, kai sužinojome apie Emilianą. Tačiau jis nenorėjo to padaryti, žinodamas, koks likimas tavęs laukia. Taigi kreipėsi į mane. Naktį prieš jiems užpuolant jūsų mokyklą aš turėjau pasirodyti ir jums pranešti, kad spėtumėt pabėgti.
- Nori pasakyti, kad?..
- Jis dėl tavęs pasiaukojo. Kai taryba sužinos, kad jis jiems pasipriešino, greičiausiai sugrąžins atgal į Pragarą. O Pragaras – tokia baisi vieta, kad net demonai, ištrūkę iš ten, nenori sugrįžti.
- Kodėl jis tai padarė?
- Nes tave myli.
Susiraukiau. Dar vienas žmogus kalba tą pačią nesąmonę. Nors ne, ji netgi ne žmogus. Taigi kodėl turėčiau ja tikėti?
- Turėtum žinoti dar kai ką, - kalbėjo ji toliau. – Tave jis visvien turi pagrobti, nors ir ne dėl tos priežasties.
- O dėl ko tada?
- Nes esi Liuciferio išrinktoji. Tu turėsi tapti jo žmona, kai jis prisikels.
Net nepajutau, kaip garsiai nusikvatojau. Na ir nesąmones ji šneka!
- Kodėl turėčiau tavimi tikėti?
- Nes pirmą kartą, kai susitikom, buvau pasiųsta tau perduoti vieno daikto. Tik gerokai vėliau sužinojau, kam jis skirtas. Be to, netgi Tajus apie jį nežinojo. Donatile, tavo pakabukas... tai ženklas, parodantis Liuciferiui, kad esi ta, kurią jis išsirinko. Ir dabar aš tikrai sakau tau teisybę.
Pažvelgiau į savo krūtinę. Ant jos ramiai gulėjo mėlynas akmuo, užvertas ant sidabrinės grandinėlės.
- Turbūt turėčiau tau jį atiduoti, tiesa?
- Tik jeigu tiki manimi.
Greitai atsegiau pakabuką ir įdėjau į ištiestą Alesos delną.
- Tikiu tavimi, - pasakiau. O ką kito turėjau daryti? Ji buvo vienintelė, pasakiusi man bent dalį teisybės.
- Tuomet turėsi patikėti ir dar kai kuo.
- Rėžk.
- Tai dėl tos merginos, Milos.
- Iš kur apie ją žinai?
- Tajus man apie ją papasakojo.
- Bet... iš kur JIS apie ją žino?
- Nes... – ji atsiduso. – Donatile, turbūt tu manai, kad mergina nusižudė pati, ir kad tavo pastangos ją išgelbėti buvo bevaisės. Tai netiesa.
- Kaip suprasti?
- Ją nužudė Tajus.