Pabudimas (BAIGTA)

16 dalis.

Zarina ant manęs rėkė, rėkė ir dar kartą rėkė. Iš pradžių išvardino, kokia bloga mokinė esu, paskui paskelbė, jog esu visiška kvailė, kad noriu jos atsisakyti. O tuo tarpu emocijos mano viduje keitėsi lyg įjungiant ir išjungiant šviesą: iš pradžių jutau gėdą, paskui nusivylimą, dar vėliau – liūdesį ir pasidavimą, o galiausiai apsistojusi likau ties pykčiu.
Kas ji tokia, kad man aiškintų? Ar ji tikrai turi tokią teisę? Nemanau. Ir jeigu aš noriu, kad man pakeistų mokytoją, manau, man ir turėtų pakeisti mokytoją. O ne tik dar labiau mane erzinti ir gadinti nervus.
Iki tol sėdėjau ant kėdės priešais mokytoją, bet dabar atsistojau ir pažvelgiau tiesiai jai į akis. Visą valandą ji rėkė ant manęs, manau, kad dabar atėjo mano eilė.
- Sakykit ką norit, - ištariau, - bet aš vistiek noriu ir norėsiu kitos mokytojos. Jūs ant manęs rėkiat. Jūs mane žeminat. Elgiatės su manimi net ne kaip su žmogumi. Ir aš padarysiu bet ką, kad tik jus pakeistų.
Zarina tiesiog įsiuto.
- Ir tu manai, kad tau kas nors LEIS?
- Jeigu neleis, aš paprasčiausiai iš čia išeisiu, - atkirtau.
- Žinai ką – prašom, eik. Ir grįžk į gyvenimą, kuriame esi niekas. Grįžk į gyvenimą, kuriame tavimi niekas netiki, kuriame paranormalūs dalykai neegzistuoja.
Lemputė mano galvoje nuo karščio tiesiog perdegė. Pyktį pakeitė naujas, keistas jausmas, dėl kurio užsimaniau tiesiog imti ir ją nužudyti. Sukaupiau paskutiniuosius pykčio likučius ir surikau:
- ŽINOT KĄ -
Tačiau vos man pradėjus kalbėti, kažkas sprogo. Garsas buvo aštrus, tarsi iš visų jėgų tėškus lėkštę į grindis.
Abi sustingom. Kas?... Kažkas sprogo? Pažvelgiau Zarinai į veidą. Ir pamačiau, kad ji kraujuoja.
- O Dieve mano, - prisidengiau delnu lūpas, - jums bėga kraujas.
Zarina prilietė savo skruostą. Visai šalia akies buvo gilus įbrėžimas, jis smarkiai kraujavo.
- Kas... sprogo? – paklausiau.
Zarina parodė į stalą.
- Šaukštas.
- Šaukštas?
Pažvelgiau į ten, kur ji rodė. Ant stalo gulėjo keletas metalo gabaliukų nuo to pačio šaukštelio, kurį diena iš dienos vis bandžiau pajudinti, bet man vis nesisekė. Per visą tą pyktį ir riksmus net nepastebėjau, kad jam kažkas negerai, bet greičiausiai jis jau prieš tai smarkiai judėjo.
- Ar tai... aš? – paklausiau.
Zarina linktelėjo.
- Ne jūs?
- Aš moku kontroliuoti savo galias.
Nuleidau galvą.
- Aišku.
Staiga kai ką prisiminiau. Tai nebuvo pirmas kartas... ne. Aš buvau pajudinusi kai ką dar prieš įstojant į šią mokyklą. Tiesa, tik vieną kartą.
- Mokytoja Zarina, - kreipiausi, - ar prisimenate, kaip per pirmąją mūsų pamoką klausėte, ar anksčiau esu pajudinusi ką nors savo mintimis?
- Taip, - atsakė ji, dabar jau spausdama pirštus prie žaizdos.
- Tai va. Aš atsakiau, kad ne. Bet taip sakydama aš melavau. Na, tiksliau, ne melavau, bet tiesiog užmiršau. Ir tik dabar prisiminiau. Esu pajudinusi kai ką dar vieną kartą.
- Papasakok.
- Na, aš valgiau pusryčius su mama, ir ji ėmė kalbėti, kad mane reikia užrašyti pas psichiatrą arba psichologą, aš labai supykau, ir arbatinukas, buvęs priešais mane ant stalo, pats nučiuožė ir nukrito ant grindų.
- Ji netikėjo, kad turi galių, tiesa? Todėl ir norėjo užrašyti tave pas psichikos specialistą.
- Taip, - atsakiau virpančiu balsu.
- Tada viskas aišku.
Staiga prisiminiau, kad Zarina sužeista.
- Dieve, visai pamiršau! Jums būtinai reikia nueiti pas seselę. Jūs sužeista.
- Ne ne, čia tik įbrėžimas.
- Visai ne įbrėžimas! Manau, žaizdą teks siūti su adata.
- Prašau. Tik nekalbėk man apie jokias adatas, - Zarinos veidas pasidarė baltas kaip kreida.
Sučiupau ją už rankos ir nutempiau laiptais žemyn, į seselės kabinetą. Zarina nesipriešino, tik vis dar perbalusi tvirtai spaudė žaizdą pirštais, tarsi nuo to priklausytų gyvybės ir mirties klausimas.
Kai pasibeldžiau į seselės kabineto duris, jas atidarė apkūni senyva moteris nelabai maloniu veidu.
- Ko tau reikia? - Paklausė nematydama, kad man už nugaros stovi mokytoja.
Suėmiau Zariną už pečių ir ištempiau priešais save. Pamačius mokytoją, seselės veidas persimainė, pasidarė malonus ir paslaugus.
- O, - pasakė vaidindama susirūpinusią, - kas atsitiko?
- Nelaimingas atsitikimas, - suburbėjo Zarina įsmukdama vidun.
- Reikės siūti, - patvirtindama mano žodžius pasakė seselė.
Zarina sudrebėjo. Atsisukusi į mane, tarė:
- Pakviesk direktorių Hiliarą, prašau.
Pajutau, kaip iš baimės rankų ir kojų pirštai nutirpo. Kam jai prireikė Hiliaro? Ar ji... pasakys jam kas nutiko? O gal ji pati atsisakys manęs? Galbūt... aš būsiu išmesta?
- Kodėl? – paklausiau.
Pamačiusi mano akyse baimę, Zarina šyptelėjo. ŠYPTELĖJO.
- Nesijaudink. Viskas bus gerai. Tiesiog pakviesk jį. Jis tau kai ką papasakos.
Po šių jos žodžių seselė, tarsi prisiminusi, kad egzistuoju ir aš, atsisuko ir užtrenkė man priešais nosį duris. Likau koridoriuje viena.
Na ką gi, reikia eiti susirasti Hiliarą.

* * * *

Kai Zarinos žaizda buvo užsiūta, Hiliaras su ja man paaiškino, kas vyksta. Pagaliau supratau, kodėl Zarina mane taip koneveikė, kodėl jie taip nenorėjo man pakeisti mokytojos, ir kodėl ji visai neužpyko, kai kažkaip sugebėjau susprogdinti šaukštelį ir sužeisti ją su jo nuolauža.
Pasirodo, visa tai tebuvo mokymo metodas. Taip, Zarina visą tą laiką su manimi bjauriai elgėsi vien todėl, kad tokia buvo jos taktika. Na, bet viską lengviau papasakoti pradedant nuo pat pradžių.
Visų žmonių emocijas galima suskirstyti į keturis pagrindinius tipus – liūdesį, baimę, pyktį ir džiaugsmą. Aiškiaregiai dažniausiai savo galias atskleidžia vedini viena iš tų emocijų, bet ji turi būti labai, labai stipri.
Liūdesys – tai emocija, priverčianti žmogų jaustis pasyviu, sumažinanti jo savivertės jausmą, tad ji dažniausiai ne sustiprina, bet susilpnina galias. Būtent dėl to mokykloje ji rečiausiai taikoma kaip mokymo metodas. Džiaugsmas, atvirkščiai, gali sustiprinti galias. Deja, retai kada pasiseka sukelti tokį stiprų džiaugsmą, kad galios atsiskleistų. Užtat baimė ir pyktis – du gana lengvai maksimumą pasiekiantys jausmai, todėl jais naudojantis yra paprasčiausia priversti mokinio galias atsiskleisti. Šie du jausmai dažniausiai ir būna naudojami mokykloje, mokytojai priverčia mokinius pajusti tokį stiprų pyktį arba baimę, kad jų galios prasiveržtų.
Zarina savo mokymui pasirinko pyktį. Taip, ji visą tą laiką vaidino. Ji bandė mane suerzinti, supykdyti, priversti panaudoti savo galias prieš ją. Ji buvo žinoma mokykloje ne tik kaip griežčiausia, bet ir kaip geriausiai išmokinanti mokytoja. Ji pasirinko mane, nes nujautė, kad būsiu kietas riešutėlis, kurio kiti mokytojai neįveiks. Ir jai pavyko. Tikrai ėmiau jos neapkęsti, ir tikrai prieš ją panaudojau savo galias.
Tačiau dabar, kai viskas išaiškėjo, ji nustojo apsimetinėti. Zarina nustojo elgtis su manimi bjauriai, ji netgi nepyko, kad sužeidžiau ją. Mat dabar, kai ledai pralaužti, paaiškino ji su Hiliaru, pykčio taktikos nebereikia laikytis, užtenka tik išmokyti mane, kaip galias kontroliuoti.
Sėdėjau ant metalinės lovos krašto slaugės seselės kabinete, vis dar stengdamasi įsisąmoninti tiesą. Šiek tiek pykau ant Hiliaro ir Zarinos.
- Tai jūs visą laiką tiesiog vaidinot? – Paklausiau Zarinos. – Apsimetinėjot?
- Aš tik stengiausi priversti tavo galias atsiskleisti. Iš tiesų jas atskleisti nėra taip jau ir paprasta, bet būtent tam ir buvo įkurta ši mokykla. Ir, kaip pati matai, man pavyko. Mums pavyko.
- Taip, bet aš jus sužeidžiau.
- Nesmarkiai.
- Žaizdą reikėjo siūti.
- Tik pora siūlelių...
- Be to, žaizda labai arti akies. Dar pora centimetrų, ir dabar jau būtumėt operacinėje.
Zarina akivaizdžiai nenorėjo nusileisti.
- Jeigu pasakiau, kad viskas gerai, vadinasi, viskas gerai. Svarbiausia, kad viskas baigėsi be blogų pasekmių. Tu manęs smarkiai nesužeidei. O tai – svarbiausia.
Susinėriau rankas ant krūtinės. Taip taip, žinoma. Viskas tiesiog tobula. Taip ir patikėjau.
- Juk žinote, kad abiejų jūsų nekenčiu? – staiga pasakiau.
- Ką? Kodėl? – abiejų mokytojų žvilgsniai prisipildė nuostabos ir baimės.
- Todėl, kad abu jūs išeikvojote man tiek nervų... tiek ašarų... tiek bemiegių naktų... Ir viskas dėl kažkokių galių?
Abu atrodė įsižeidę.
- Tai – ne kažkokios galios, - atsiliepė Hiliaras, - tai tavo galios . Dėl jų tu ir esi ypatinga.
- Ir tikrai buvo verta, - pritarė Zarina, - be to, kol kiti mokiniai atranda savo galias, dažnai ištveria dar daugiau.
Pagalvojau, ką dar šie mokytojai priverčia iškęsti mokinius, bet nieko baisesnio už pažeminimą, kurį patyriau pati, nesugalvojau. Na, ką galiu pasakyti, man tų vaikų tikrai gaila, mąsčiau. Bet dabar, kai sužinojau, kam visa tai buvo skirta, iš tiesų tai nebepykau ant Zarinos. Tiesą sakant, ji netgi atrodė kaip visai geras žmogus. Nevaidindama, kad manęs nekenčia, ji buvo visai maloni. O tai stebino.
- Gerai, - atsikėliau nuo lovos,- manau, man jau metas eiti.
- Bet tu... manęs neatsisakysi, tiesa? – netikėtai paklausė Zarina.
Atsisukau į ją. Mokytoja atrodė šiek tiek išsigandusi.
- Ką? Ne. Žinoma, kad ne. – Nustebau. Pasirodo, Zarina vis dar galvojo, kad noriu atsisakyti jos kaip mokytojos.
Ji atsikvėpė, tarsi jai nuo pečių būtų nusiritęs akmuo.
- Ačiū Dievui, - ji pažvelgė man į akis. – Ir ačiū tau.
Šyptelėjau.
- Nėra už ką.
Tai pasakiusi, patraukiau į koridorių.
Tai štai kaip, vaikai, mūsų mokykloje viskas vyksta. Mokiniai būna šantažuojami, gąsdinami arba piktinami, kad atskleistų savo galias. Ir nieko čia nepakeisi. Visi su tuo susitaikė. Nes toks jau tas gyvenimas, kaip sakoma.