Pabudimas (BAIGTA)

21 dalis.

Autobusas sustojo, pūkštelėjo, atsidarė durelės. Mokiniai iš mano mokyklos ėmė grūstis pro duris, kad tik kuo greičiau atsidurtų šaltame, žiemos nubalintame lauke. Mes vykome į kažkokią ekskursiją, bet, žinoma, ji buvo surengta tam, kad galėtume išbandyti savo galias. Turėjome kažką surasti netoliese esančiame miške, tačiau ką, nežinojau – praklausiau tą Hiliaro aiškinimo dalį galvodama apie tai, kas per vienas yra Tajus ir ko jis iš manęs nori. Ir... kodėl jis man jaučia meilę.
- Gerai, vaikai, einame vorele pirmyn, - sukomandavo Hiliaras. – Kai prieisime mišką, skirstysimės. O kol kas vaikščiokite atsargiai. Ledas dar visai plonas, gali įlūžti.
Mes ėjome siauru takeliu po du, po kojomis girgždėjo sniegas. Iš abiejų kelio pusių tyvuliavo ežerai, jau pasidengę ledu, bet pernelyg plonu, kad išlaikytų žmogaus svorį. Štai dėl ko mus įspėjo Hiliaras. Vienoje pusėje – kairėje – ežeras atsivėrė visu savo grožiu, tačiau dešinėje esantį vandens telkinį užstojo plikašakiai tankūs krūmai.
- Gal gali pasakyti, ko mes tame miške ieškosim? Praklausiau, kai Hiliaras mums aiškino, - paklausiau Klėjos, žingsniuojančios šalia manęs.
Klėja nieko neatsakė, tik žiūrėjo priešais save ir ėjo toliau. Kas čia dabar? Ji neišgirdo ar tik apsimeta, kad neišgirdo? Gal aš ją netyčia supykdžiau?
- Na, ir gerai, nieko nesakyk, - pyktelėjau.
Ėjome toliau. Priėję prie pat miško, pasukome į šoną, nes miškas prasidėjo ant stataus šlaito, į kurį užlipti buvo galima tik tuo keliuku. Dabar mums iš kairės buvo miškas, o iš dešinės – krūmais apaugęs ežeras.
Staiga pastebėjau kaip tarp kūmų kažkas sujudėjo. Kas tai galėtų būti? Gal vaiduoklis? Galbūt mes čia turime surasti vaiduoklį arba jo kūną? Galbūt.
Sustojau, palaukiau, kol visi praeis, o tada įžengiau į siaura tarpelį tarp krūmų šakų raizgalynės. Saugodama veidą rankomis, praėjau pro krūmus ir atsidūriau ežero pakrantėje, ant slidaus ir permatomo ledo. Iš tiesų keista, kad neįlūžau, pagalvojau. Ledas buvo labai plonas, toks plonas, kad mačiau sau po kojomis plaukiojant stambias žuvis.
Kažkas sujudėjo priešais mane. Pakėliau akis nuo žemės ir pažvelgiau į ką tik sujudėjusį pavidalą. Tai buvo vilkas. Didelis, pilkai baltas, rudomis, nedraugiškomis akimis ir iššieptais nasrais.
Dabar jau žinojau, kas šmirinėjo tarp tų krūmų. Tačiau būčiau atidavusi bet ką, kad tai būtų buvęs vaiduoklis. Vilkas anaiptol neatrodė nusiteikęs draugiškai. Jis piktai šiepė dantis ir urzgė, priekinės kojos buvo įsitempę, įsirėžę į ledą. Jis buvo pasiruošęs puolimui.
- Donatile! Kur tu? – sušuko Hiliaras.
Pažvelgiau jo pusėn. Mokiniai jau skirstėsi į mišką, jų šešėliai tyliai nyko tarp medžių. Aš negalėjau atsiliepti. Žinojau, kad man prabilus vilkas puls.
Mačiau, kaip Hiliaras palaukė, tačiau, negavęs atsakymo, ir pats apsisuko bei pranyko miške.
Likome dviese su vilku. Atsisukau. Vilkas pajudėjo, sulojo kaip šuo, tik žymiai garsiau ir baisiau, o tada pašoko ir puolė mane. Suklikau.

* * * *

- AAAAH! – sušukau atsisėsdama lovoje.
Buvo rytas. Gražus, skaistus rytas, visai nepanašus į tą apsiniaukusį, pilkšvą žiemos rytą iš mano sapno.
Kitapus kambario savo lovoje gulėjo Klėja. Be paklodės. Atrodė velniškai išsigandusi, žvelgė tiesiai į mane.
Apsidairiau po kambarį. Jis priminė po tornado likusį jovalą, o ne dviejų merginų miegamąjį.
- Tau nederėtų sapnuoti košmarų, kol pilnai neįvaldei savo galių, - tarstelėjo Klėja.
Košmaras? Ta ekskursija, miškas, ežeras, vilkas... visa tai tebuvo sapnas? Košmaras? Negali būti. Viskas atrodė taip tikroviška... pernelyg tikroviška.
- Ar aš tai padariau?... – paklausiau Klėjos.
- Tu, tu. Aš jau geriau įvaldžiusi savo galias, - tarė ji stodamasi.
Klėja nuėjo per kambarį, iš tolimiausio kampo pasiėmė paklodę, sugrįžo ir ėmė klotis lovą.
- Velnias... atsiprašau, - aš taip pat pakilau.
Net nenumaniau, kad miegant gali taip atsiskleisti mano galios. Kad galiu jas šitaip panaudoti. Na, bet sapnas buvo tikrai tikroviškas. Ir baisus. Nenuostabu, kad išsigandau... ir savo galiomis apverčiau visą kambarį aukštyn kojomis.
Ėmiau tvarkytis. Nenorėjau viso to jovalo kuopimo primesti Klėjai, tad kiekviena ėmėme tvarkyti savo kambario pusę. Kai baigėme, atsisėdau ant savo lovos krašto.
- Dar kartą atsiprašau. Turbūt tave išgąsdinau.
Klėjai taip pat atsisėdo.
- Nieko tokio. Visko pasitaiko. Man irgi anksčiau taip būdavo, tik gal ne taip smarkiai.
Abi trumpam nutilom. Tada Klėja pakeitė temą:
- Ar galiu užeiti į vonią pirma? Aš tik išsivalysiu dantis ir panašiai, ilgai neužtruksiu. Nepyk, bet tu vonioje visados velniškai ilgai užtrunki, o aš labai alkana ir noriu kuo greičiau nueiti į valgyklą.
- Ne, aš nieko prieš. Eik.
Klėja užsirakino vonioje, o aš likau viena. Kurį laiką sėdėjau ir žiūrėjau į vieną tašką, o tada paleidau iš rankų lovos kraštus ir nugara išsidrėbiau ant paklodės.
Sapno nuotaika pamažu ėmė nykti, bet vien prisimindama jį, nusipurtydavau. Kraupus sapnas. Neabejojau, kad jis kažką reiškia. Ne vizija, tai suvokiau aiškiai. Tačiau ir ne paprastas sapnas. Tas vilkas, miškas, ežerai – visa tai buvo kažkokie simboliai, kurie kažką reiškė. Tačiau ką?
Atsisėdau įsitempusi kaip styga. Man reikia kieno nors patarimo. Bet kieno? Galbūt Hiliaro? Jis suaugęs, protingas, ir kaip aiškiaregys greičiausiai turi surinkęs daug informacijos apie įvairius mistinius dalykėlius. Bet... jis juk Hiliaras. Neabejojau, kad ir vėl sureaguos per smarkiai, prisigalvos įvairiausių draudimų ir panašiai. Vieną kartą jam jau patikėjau savo problemas, ir jis uždraudė bet kokiems pašaliniams įeiti į šią mokyklą ar mokiniams išeiti iš jos (ačiū Dievui, nuo žiemos atostogų šį draudimą nutarė panaikinti). Ne, reikia kieno nors kito. Koks žmogus šioje mokykloje dar yra suaugęs, protingas, nusimanantis apie tokius dalykus ir pelnęs mano pasitikėjimą be Hiliaro? Toks yra tik vienas.
Zarina.
Klėjai išėjus iš vonios, netarusi nei žodžio įsmukau vidun.
- Einu į valgyklą! – pro uždarytas duris išpyškino ji.
- Gerai, aš ateisiu paskui.
Po trumpos tylos ji ir vėl prabilo:
- Jėzau, tu taip staigiai nurūkai į tą vonią. Turbūt labai reikėjo atlikti reikaliuką, ane?
Dieve, kartais ji gali būti tikrai bjauri. Nieko neatsakiau į jos kvailą juokelį, tik paleidau iš čiaupo vandenį.
- Gerai, nieko neatsakyk, - taip tarusi ji nuėjo į valgyklą. Girdėjau, kaip jos žingsniai aidi koridoriumi. Ir vėl neuždarė kambario durų.
Pažvelgiau į iš čiaupo tekantį vandenį. Žinojau, kad jis bus ledinis. Lėtai pakišau rankas po srove. Nuo šalčio pirštai ėmė dilgčioti. Palaukiau, kol rieškučios bus pilnos vandens, o tuomet įmurkdinau į jas veidą.

* * * *

Zarina ne pamokų metu atrodė visiškai kitaip. Apsimiegojusi, nepasidažiusi, vietoj klasikinio stiliaus kostiumėlių – laisva apsmukusi palaidinė ir timpės – ji atrodė žymiai jaunesnė ir daug panašesnė į vieną iš mokinių nei mokytojų. Ir, pasirodo, buvo miegalė – mat laikrodis dabar jau rodė dvyliktą dienos, o ji atrodė lyg neseniai atsikėlusi. Turbūt mėgavosi savaitgaliu, pagalvojau. Ne taip, kaip mokiniai, kurie net laisvomis dienomis yra priversti keltis anksti ryte, kad suspėtų į pusryčius.
- Labas rytas, - ištariau jai.
Zarina žiūrėjo į mane apsimiegojusiomis akimis, atrodo, nelabai atpažino, kas aš tokia.
- Mmm, - numykė, - Donatilė?
- Taip. Galbūt užsuksiu vėliau? Turbūt jus prižadinau.
- Ne, ne, užeik, - ji praleido mane į savo butą.
Kitaip nei mokiniai, mokytojai turi po nuosavą butą, jiems skirtas visas aukštas, nors jų žymiai mažiau nei mokinių. Bendra yra tik virtuvė – tokia pati, kokią turi ir mokiniai, tik didesnė. Mokiniai į mokytojų aukštą dažnai neina, nors tai ir nėra draudžiama – tiesiog eiti į privačią mokytojų teritoriją neatrodo labai malonu. Deja, šiandien kito pasirinkimo aš neturėjau, nes buvo savaitgalis, taigi Zariną būčiau pamačiusi tik už poros dienų, o sužinoti sapno reikšmę norėjau jau dabar.
Zarina nusivedė mane į savo svetainę ir pasakė, kad greit sugrįš. Kol jos nebuvo, apžiūrėjau kambarį – šis buvo gražus, stilingas, įrengtas labai šiuolaikiškai, minimalizmo stiliumi. Zarina išties turėjo gerą skonį – daiktų nebuvo nei per daug, nei per mažai, viskas būtent ten, kur ir turi būti.
Išgirdau prasiveriančių durų garsą ir pasukau galvą ton pusėn. Tai buvo Zarina. Ji atėjo nešina dviem puodeliais arbatos ir lėkštele sausainių.
- Oi, ne, nereikėjo, - bandžiau elgtis mandagiai, bet arbatos aromatas mane labai viliojo. Zarina turbūt tai pastebėjo, nes visai nesiklausė mano kalbų ir padėjo arbatos puodelius bei sausainius ant kavos stalelio.
- Na, tai pasakok, kas nutiko? – paklausė ji sėsdamasi ant sofos.
- Susapnavau pranašingą sapną. Nemanau, kad tai vizija, bet kažkas man sako, kad jis bus pranašingas.
Zarina atsigėrė arbatos.
- Papasakok sapną.
Išklojau jai visą sapną taip smulkiai, kaip tik galėjau. Kai baigiau, ji paskendusi savo mintyse spoksojo į tolį.
- Na, taip... sapnas tikrai pranašingas. Jis turėtų kažką reikšti.
- Bet ką?
- Tuoj paaiškinsiu, - ji gurkštelėjo arbatos, o tada ėmė kalbėti. – Pirma reikšmė – matyti mišką, ar ne?
- Taip.
- Matei jį iš toli?
Sulinkčiojau.
- Matyti mišką iš toli paprastai reiškia liūdesį, ilgesį. Galbūt ilgiesi namų? Antra – vaikščiojimas ant ledo. Tiesiog vaikščioti ant ledo gali reikšti riziką, tačiau jei ledas plonas, netvirtas, tai simbolizuoja pavojų šeimai. Galiausiai – urzgiantis, puolantis vilkas. Vien tik urzgiantis vilkas gali reikšti priešų apsupimą, bet puolimą, o štai kandantis – rimtą pavojų.
- Taip... nieko gero, - pasakiau.
Liūdesys ir ilgesys man nelabai daug ką reiškė, užtat pavojus šeimai iškart privertė mane sunerimti. Galbūt pasąmonė bando mane įspėti dėl mamos? Gal akylieji Hiliaro šnipai pražiopsojo kokią nors pavojaus užuominą? Be to, priešų apsupimas bei rimtas pavojus taip pat neskambėjo raminamai. Kokie priešai ketina mane apsupti? Demonas Tajus? Koks pavojus man kyla?
Matydama, kad nervinuosi, Zarina ištiesė man manąjį arbatos puodelį, tačiau dabar manęs jis jau visai nebeviliojo.
- Imk, išgerk. Nusiraminsi. Žinai, bet tas sapnas gali ir nieko nereikšti. Galbūt tai tebuvo košmaras, - kalbėjo ji.
- Galbūt, - atsakiau, laikydama rankose puodelį, bet jos spėliojimai manęs visai nenuramino.
- Žinai ką? Parašysiu seselei raštelį, kad duotų tau migdomųjų. Jie stiprūs, tad užmigsi ir visą naktį pramiegosi kaip kūdikis. Ir užtikrinu, kad jokių košmarų nesapnuosi, apskritai nieko nesapnuosi, o jei ir sapnuosi, tai tikrai neprisiminsi. Ar norėtum?
- Gerai, - atsakiau nudelbusi akis į raudoną skystį puodelyje. Zarina pasėmė lapelį ir tušinuką, trumpai kažką brūkštelėjo ir padavė man.
- Štai. Vos tik išeisi iš manęs, nueik pas ją. Neatidėliok šio reikalo. Taip bus geriau tau pačiai.
Linktelėjau galva, parodydama, kad suprantu. Tačiau nuotaika nuo tokio problemos sprendimo visai nepasitaisė.