Pabudimas (BAIGTA)

30 dalis.

Vilkas įsikibo man į rankovę. Jis ją tampė, plėšė į skutus, kando man į ranką, lygiai taip pat lengvai, kaip medžiagą, plėšė man nuo kaulų mėsą.
- Donatile! – paskutinį kartą prie miško sienos sušuko Hiliaras, deja, kaip tik tada, kai plonas ežero ledas įskilo, ir po akimirkos aš jau kritau į tamsius ežero vandenis.
Man nyrant į juodą ir tirštą kaip derva vandenį, kuris savo šalčiu nutvilkdė odą, iš miško gilumos pasigirdo kraupus šimtų mokinių juokas. O tada aš supratau, kad jau niekados nebegalėsiu surikti.

* * * *

Pabudau iš košmaro nuo prakaito permirkusiu kūnu. Veikiau pajutau, nei pamačiau, kaip ant kaklo žybtelėjo mėlyno akmens pakabukas, kai atsisėdau lovoje.
- Tu susapnavai košmarą, - konstatavo faktą Emė, sėdinti mano lovos kojūgalyje. Pastaruoju metu ji darėsi vis plepesnė ir plepesnė, ypač kai kalbėdavosi su manimi.
- Taip, - patvirtinau jos žodžius.
- Turėtum nueiti į svetainės kambarį, ten visados būna žmonių. Buvimas tarp kitų tave nuramins.
- Gal tu ir teisi, - tariau lipdama iš lovos, - tačiau pirma turiu nueiti į dušą. Būtinai.
Emė linktelėjo, leisdama suprasti, kad mano sumanymui pritaria.
Pakilusi iš lovos apsisiaučiau chalatu ir patraukiau į vonios kambarį. Kai grįžau išsimaudžiusi, Emė jau buvo paklojusi mano lovą ir laukė manęs ant jos atsisėdusi.
- Einam? – paklausė.
Mano plaukai vis dar buvo šlapi, norėjau praleisti visą sekmadienį besiilsėdama, tačiau Emės atkaklumas buvo nepalaužiamas. Tiesiog žinojau, kad ji neatstos. Taigi tik atsidusau ir ištariau:
- Einam.
Emė atsistojo, paėmė mane už rankos ir nusivedė koridoriumi.
Svetainės kambaryje žmonių buvo daugiau, nei įprastai. Juk buvo sekmadienis – mokiniai, aišku, tingėjo ruošti namų darbus, tačiau nelabai žinojo, ką veikti, tad susirinko čia pažiūrėti pigių holivudinių filmų ir pasiginčyti su kitais mokiniais dėl to, kurį kanalą įjungti. Emė nedvejodama nusivedė mane per sofų ir ant kilimo sėdinčių paauglių spūstį, kol surado mano draugus. Abi atsisėdom šalia jų, ant žemės, ir įsispoksojome į televizoriaus ekraną.
- Na, ką čia turime? – paklausiau draugų.
- Kažkokią nesąmonę su Paris Hilton, - atsiliepė Klėja.
- Visai čia ne nesąmonė! – suriko mokinė iš kito kambario galo, dėl kurios, akivaizdu, visi kambaryje esantys žmonės ir žiūrėjo šį filmą.
- Ačiū Dievui, jis jau eina į pabaigą, - pasilenkusi prie manęs dar sušnabždėjo Klėja. Jai atsakydama sukikenau.
Filmui pasibaigus, ta pati mokinė ėmė perjunginėti kanalus. Kai ji įjungė kanalą, per kurį rodė žinias, ir kažkodėl sustojo, visas kambarys ėmė švilpti ir rėkti, parodydamas savo nepasitenkinimą. Tačiau kai pasižiūrėjau į ją, stiklinėmis akimis spoksančią į ekraną, supratau, kad kažkas negerai. Mergina atrodė lyg apimta transo. Galbūt būtent šiuo metu ji mato viziją?
Visi taip pat tai pastebėjo, nes rėkimas ir švilpimas liovėsi.
- Negi ir vėl tas pats? – paklausė kažkas minioje, ir aš supratau, kad balso savininkas kalba apie įvykį su Eme. Susiradau kalbėjusįjį ir nutvilkdžiau žvilgsniu. Jis nesupranta, ką kalba. Emė daug ką išgyveno čia patekdama, ir toks klausimas man varė įtūžį. Iš to nevalia šaipytis. Ypač jeigu pats nežinai, koks tai jausmas.
Mergina ir toliau spoksojo į ekraną, ir, nori nenori, visi mokiniai taip pat į ją sužiuro. Ir staiga... priešais save aš pamačiau Milos veidą. Nuotrauka ekrane buvo oficiali, tokia, kokias daro vairuotojo pažymėjimui ar pasui, Mila atrodė keleriais metais jaunesnė nei tada, kai tą Naujųjų Metų naktį mačiau ją prie tilto.
- Merginos, dingusios prieš porą savaičių, kūnas buvo rastas šį rytą, grupelei žvejų išvykus į žvejybą maždaug šeštą valandą, - kalbėjo reporterė. – Žvejai sako pastebėję jaunos merginos kūną tarp nendrių pakrantėje, kur ją veikiausiai atplukdė upės srovė. Policija spėja, kad tai buvo savižudybė – mergina nušoko nuo tilto už maždaug dešimties kilometrų nuo radimo vietos. Tačiau Policija ir toliau nagrinės kitas įvykio versijas.
Net nepajutau, kaip pradėjau klykti. Užsidengiau delnais burną, bet jau buvo per vėlu. Dabar visi spoksojo į mane.
Pašokau ant kojų, o Emė pasekė man iš paskos. Tačiau dabar aš norėjau pabūti viena. Pervėriau ją piktu žvilgsniu, o tada išbėgau iš kambario. Bėgau ir bėgau, pati nesuvokdama, kur, kol galiausiai pamačiau, kad atsidūriau senais ir nebereikalingais daiktais užgrūstame kambarėlyje. Tai buvo kambarys, kuriame pirmą kartą užmigau su Adrijumi. Kambarys, kuriame jis man pasakojo apie savo liūdną gyvenimą, o aš jam – apie savo baimes ir rūpesčius. Atrodė, kad jis priklausė tik mums dviems. Deja, dabar jame buvau viena.
Susiradau tamsiausią kambario kertę ir įsispraudžiau į ten, susiriesdama į kamuoliuką. Norėjau pabūti viena. Norėjau paverkti viena, ko jau seniai nedariau. Norėjau apverkti mirusią Milą ir jos negimusį kūdikį.
Kodėl?.. Kodėl? Šis klausimas sukosi mano galvoje vos tik pamačiau jos veidą ekrane. Ar aš vis dėlto nepakeičiau jos gyvenimo? Ar vis dėlto nepakeičiau jos nuomonės dėl to, ką rinktis? Ar ji nušoko nuo tilto vos tik aš nuėjau? Bet... ji nebeketino žudytis, jaučiau tai. Jos liūdesys buvo išnykęs, ar bent jau pasitraukęs. Galbūt jis sugrįžo? Bet kodėl? Ką aš padariau ne taip? Kas privertė ją nušokti nuo tilto? Kas galėjo būti toks stiprus, kad grąžintų jos juodas mintis?
Pravirkau. Verkiau taip ilgai ir taip stipriai, kad vienu metu net pamaniau, jog išverksiu visą savo vidų. Galiausiai ašaros baigėsi, o aš pasijutau tokia išvargusi, kad negalėjau net pajudėti. Siaubingai norėjau valgyti, o dar siaubingiau – miegoti, tačiau neradau savyje jėgų net atsigulti ant šono.Tad palikau sėdėti. Dabar mielai būčiau šokusi į tą upę kartu su Mila. Aš to troškau visa širdimi.
Galiausiai, gal po pusvalandžio, prisiverčiau šiek tiek pasislinkti, o tada ir atsigulti ant grindų. Gulėjau ant šaltos žemės, susirietusi į kamuoliuką kaip koks šuo, mėgaudamasi stingdančia vėsa, sklindančia iš plyšių, esančių palei sienas. Nenorėjau nieko daryti, tiesiog gulėti. Mila neturėjo mirti. Tik ši vienintelė mintis sukosi mano galvoje.
Galų gale aš užmigau, apsiverkusi ir nuvargusi kaip ir praeitą kartą, kai čia buvau, tik šįkart ant žemės gulėjau viena, be Adrijaus, ir žinojau, kad, kai prabusiu, viskas bus taip pat, kaip dabar – nei viena problema nepradings, ne, jų tik daugės, ir aš absoliučiai nieko negalėsiu pakeisti.

* * * *

- Donatile, - pajutau, kaip kažkas purto mane už peties. Balsas buvo pažįstamas ir skambėjo labai švelniai, tad atsikėliau ir pažvelgiau į savo žadintoją. Tai buvo Adrijus.
Kurį laiką marksčiausi nuo lempos šviesos ir bandžiau suvokti, kur esu. Kai galiausiai prisiminiau, kas nutiko, taip pat pamačiau, kad jau temsta. Adrijus klūpėjo šalia, prilaikė mane už pečių.
- Mes visur tavęs ieškojom, - tyliai ištarė. – Ar visą laiką buvai čia?
Linktelėjau.
- Ar ką nors per šiandieną valgei?
Šįkart papurčiau galvą.
- Jėzus Marija, - jis atsistojo ir paėmė mane už rankos. – Tau būtinai reikia ko nors pavalgyti. Atrodai kaip lavonas.
Tačiau aš tik papurčiau galvą. Milos mintis mane galutinai išsekino. Jaučiausi per silpna netgi laikyti paslaptis.
- Adrijau, - prabilau, - turiu tau kai ką pasakyti. Ar prisimeni, kaip pasakojau, kad tą naktį, kai buvau naktiniame klube su Klėja, priverčiau vieną merginą apsigalvoti dėl savižudybės?
- Prisimenu.
- Taigi... šiandien per žinias išvydau jos veidą. Vis dėlto ji nusižudė. Nušoko nuo tilto. Jos kūnas buvo rastas šį rytą.
Adrijaus veidas pabalo.
- Tai štai kodėl šiandien taip staigiai išlėkei iš kambario.
- Ji nusižudė... – sukūkčiojau.
Adrijus mane apsikabino. Ilgai sriūbavau įsikniaubusi jam į petį, kol ašaros dar kartą pasibaigė, už lango visiškai sutemo, o krūtinėje laikoma paslaptis ėmė spausti iš vidaus lyg didžiulis išsipūtęs balionas.
- Adrijau, - atsitraukusi nuo jo prabilau, - tai – dar ne viskas, ką tau norėjau papasakoti. Turiu tau kai ką prisipažinti.
Jis suraukė antakius.
- Ką?
- Tą patį vakarą... aš susipažinau su vienu vaikinu, Elanu. Aš buvau truputį išgėrus, jis – veikiausiai visiškai girtas, taigi taip gavosi, kad mes, na... mes pasibučiavom.
Adrijus, rodos, dar tik bandė suvokti, ką aš pasakiau. Tačiau netrukus jo veidas apsiniaukė, o dar po kurio laiko tapo visiškai abejingas, bet aš žinojau, kad tai – tik kaukė.
- O? Tikrai? – jis atsistojo. – Tuomet sveikinu susiradus naują vaikiną. Turbūt tie paistalai apie tavo sutrikimą ir tai, kad galbūt man palaukus kažkas pasikeis, tebuvo vien melas, kurį sekėme vienas kitam, tiesa? – jis patraukė prie durų, tačiau dar nežengęs pro jas sustojo, atsisuko ir pridūrė. – Beje, prikėliau tave, nes vakarienė bus už dešimties minučių. Maniau, galėsime nueiti ten kartu.
Jis išėjo. Likau kambaryje viena. Vėl viena. Kaltė ir liūdesys, kuriuos jutau dėl Milos mirties, dabar padvigubėjo. Ir aš supratau, kad šiąnakt tikrai nebeužmigsiu.