Pabudimas (BAIGTA)

1 dalis.

  Suskambėjo mokyklos skambutis, skelbiantis pamokų pabaigą. Na, kai kam iš mūsų. Pagaliau penktadienis, pagaliau penktadienis, pagaliau penktadienis!!! Laukiau nesulaukiau šios dienos. Vos suskambėjus skambučiui puoliau prie klasės durų. Neįtikėtinu greičiu nusileidau laiptais žemyn ir įpuoliau į mokyklos rūbinę. Tačiau niekaip negalėjau rasti savo palto. Galėjau garantuoti, kad Šalnė jį paslėpė, norėdama mane paerzinti.
Netrukus rūbinėje prisigrūdo būrys mokinių, jie taip pat ieškojo savo rūbų, o suradę juos, rengėsi. Nutariau palaukti, kol mokiniai išsiskirstys, o tada jau pustuštėje rūbinėje lengvai rasti savo paltą.
Po maždaug penkių minučių rūbinė vėl ištuštėjo. Dabar lengvai radau savo paltą, pakabintą visai ne ten, kur jį palikau. Jis kabėjo vienas tarp tuščių pakabų.
Paėmiau paltą ir apsirengiau. Pykau ant Šalnės. Ji dažnai iškrėsdavo man tokių pokštų. Net nesiruošiau ieškoti jos su Laura, nes buvau įsitikinusi, kad jos jau spėjo išeiti namo.
Apsirengusi išėjau į lauką. Dar kartą suskambėjo skambutis, šįkart kažkam skelbdamas jau naujos pamokos pradžią. Ėjau gatve, o aplinkui nesimatė nei gyvos dvasios. Nejučia ėmiau spoksoti į keistąjį namą. Ir vėl. Susigėdusi savo smalsumo nusukau akis. Turbūt gąsdinu žmones, gyvenančius jame. Man reikia liautis taip darius.
Tačiau staiga atsitiko keisčiausias dalykas, koks tik buvo nutikęs per visą mano gyvenimą – namo vartai plačiai atsivėrė. Sustojau ir ėmiau laukti, kol pro juos išvažiuos mėlynas automobilis – juk vartai atsidarydavo tik tokiu atveju. Tačiau šįkart niekas nei įvažiavo, nei išvažiavo pro vartus.
Nustebusi pasukau gatve namo link. Ir...kiemas viduje pasirodė besąs tuščias. Suskeldėjęs betonas kieme dengė grindinį iki plačių paradinių durų ir garažo vartų. Šalia namo durų kabėjo lygiai toks pats sidabrinis ženkliukas „8" kaip ir ant vartų, prie pašto dėžutės. Vienu žodžiu – nieko ypatingo.
Negalėjau patikėti savo akimis. Pirmą kartą per visą savo gyvenimą mačiau, kas dedasi už paslaptingojo namo tvoros. Tačiau... tai nei kiek nepriminė to, ką įsivaizdavau. Nežinau, ko tikėjausi, bet tai, ką radau, kažkodėl mane nuvylė. Tai atrodė tiesiog taip... paprasta. Kasdieniška. O aš tikėjausi kažko ypatingo.
Atsidusau ir patraukiau vidun.
- Atsiprašau! – sušukau įkišusi galvą į kiemą. – Atsiprašaaauuu!!! Turbūt netyčia atidarėte vartus! – buvau įsitikinusi, kad vartai atidaromi nuotoliniu pulteliu, ir kažkas paprasčiausiai netyčia nuspaudė mygtuką.
Niekas neatsiliepė. Mane apėmė smalsumas. Netvėriau savame kailyje, kaip norėjau įeiti vidun ir viską apžiūrėti. O, galų gale, galbūt vartai nebuvo atidaryti tik šiaip sau?
Net nepajutau, kaip įžengiau į kiemą. Žinojau, kad tai, ką darau, yra neteisėta, bet neapsisukau ir negrįžau atgal. Visvien vaikščiojau po svetimą teritoriją, žinodama, kad man už tai gali smarkiai atsirūgti.
Galiausiai nuėjau prie namo durų. Norint prieiti prie pat jų, reikėjo užlipti gal penkiais mėlyno marmuro laipteliais. Taip ir padariau. Laiptai buvo slidūs, tad lipau atsargiai, pasilaikydama už baltų turėklų. Galų gale atsistojau prie durų ir pasibeldžiau. Ir tuo pat metu susigėdau savo poelgio – mat šalia durų buvo skambutis.
- Šūdas, - tyliai pasakiau. Tuomet, palaukusi porą minučių, paspaudžiau skambučio mygtuką.
Durys tuojau pat, vos prasidėjus skambučio melodijai, atsidarė. Nustėrau supratusi, kokią nesąmonę ką tik padariau.

* * * *

Už durų stovėjo šviesiaplaukė, maždaug mano metų mergina. Ji nesmarkiai šypsojosi.
- Labukas, - pasisveikino.
Aš vis dar spaudžiau durų skambutį. Jaučiausi kaip kvailė, o iš nustebimo, kad kažkas iš tiesų galėjo atidaryti duris, negalėjau pajudėti. Be to, pati to nejausdama prasižiojau.
- Ei? Ar tau viskas gerai? – paklausė mergina.
Net nežinojau, ką jai atsakyti, tad paprasčiausiai palinkčiojau galva. Kas čia, po velnių, vyksta? Ką aš čia veikiu? Kodėl apskritai įėjau į svetimų žmonių kiemą? Labukas? O ką tai turėtų reikšti???
Nutariau nieko nelaukusi ištaisyti situaciją, tad tariau:
- Atsiprašau, turbūt ne ten pataikiau, - ir apsisukau eiti atgal. Tačiau taip padariusi dar labiau nustebau – vartai jau vėrėsi užsidarydami.
Puoliau bėgti laiptais žemyn, slydinėdama ant drėgno marmuro. Nulipusi žemyn vis dar bėgau link vartų, nors šie ir buvo beveik užsidarę.
- Palaukit!!! – sušukau, tiesdama ranką vartų link. Tačiau šie vis tiek užsidarė.
Atsisukau į merginą. Ši vis dar šypsojosi.
- Kas čia vyksta? – paklausiau merginos.
- Užeik vidun ir sužinosi, - atsakė ji.
Neturėjau kito pasirinkimo. Tad užlipau laiptais ir praėjusi pro ją įžengiau vidun.