Pabudimas (BAIGTA)

41 dalis.

 Tajus

Nežinau, kiek laiko prabėgo – rodos, kad daug, bet pragare laikas eina kitaip. Mane kankino jau dvidešimt keturis kartus, todėl turėjo praeiti ne daugiau kaip savaitė. Jaučiausi klaikiai. Nudegusią veido pusę, iš kurios teliko raudonos mėsos gabalas, glaudžiau prie šaltos, akmeninės kalėjimo celės sienos. Šis sužeidimas atsirado po to, kai mano mylimoji bandė mane nužudyti. Bet aš jos nekaltinu. Aš to nusipelniau.
Norėjau sudegti kartu su Dieviškąja ugnimi, kurią į mane pasiuntė Donatilė. Ji veikiausiai ir pati nežinojo, jog turi išskirtinę dovaną, tokią, kurios neturi niekas kitas – mėlynąją ugnį, Dieviškąją ugnį, kurią turi tik išrinktieji. Deja, man nebuvo leista numirti. Kiti demonai mane išgelbėjo ir partempė į pragarą išgydyti, bet sužinoję, kad nužudžiau Emę, vienintelę jų viltį, ir leidau Donatilei pabėgti, apsigalvojo ir paskyrė man bausmę: kalėti pragaro kalėjime trisdešimt metų ir būti kankinamam bet po tris kartus per dieną. Žinojau, kad tokios bausmės neištversiu neišprotėjęs. Niekas neištvertų.
Ir štai praėjo savaitė, o aš jau baigiau prarasti sveiką nuovoką.
Mėgavausi šalto akmens vėsumu ant degančio skruosto. Žaizda pūliavo, baisiai dvokė. Jaučiau, kaip pulsavo kairė kūno pusė: buvau apsvilęs ją visą, ne vien veidą. Kažin, ar demonas gali mirti nuo kraujo užkrėtimo? Galų gale juk žaizda net negija, nes buvo sukelta Dieviškosios ugnies. Turėčiau mirti. TURĖJAU MIRTI JAU TĄ DIENĄ. Nenumiriau tik per stebuklą. Kažin, ar to norėjo Dievas? Kad gyvenčiau? Kad kentėčiau?
Staiga mano apmąstymus pertraukė žingsniai, aidintys pragaro kalėjimo koridoriumi. Per akliną tamsą negalėjau nieko įmatyti. Nejaugi ir vėl atėjo manęs kankinti? Negali būti, juk visai neseniai tai darė. Nebent nusprendė, kad neverta su manimi terliotis, ir eitų manęs nužudyti. O galbūt jie visai ne pas mane?
Tačiau žingsniai, aidintys koridoriumi, visai priartėjo, o tada sustojo. Iš tiesų, atėjo manęs, pagalvojau. Galbūt šiandien mano kančios baigsis.
Tuomet prie pat mano celės grotų kažkas spragtelėjo. Užsidegė žiebtuvėlio ugnis, ir prieš akis išvydau Alesos veidą. Ji vis dar buvo Donatilės mamos kūne, tačiau jau nebesirengė kaip vieniša, pusamžė moteris.
- Sveikas, - nusišypsojusi ištarė.
Nustebęs atsisėdau tiesiai, atsišliedamas nuo šalčiu alsuojančios sienos.
- Tu? Ką čia veiki?
- Atėjau tavęs išgelbėti, o kaip tau atrodo? Tu – naudingas pagalbininkas, man reikia tavęs.
- Bet kaip čia patekai? Pašaliniams draudžiama įeiti į kalėjimą.
- Aš ją įleidau, - iš tamsos išniro ir prie Alesos priėjo Rufilė.
- KĄ?
- Aš turiu leidimą čia įeiti. Taigi atėjau čia, kartu atsivesdama ir Alesą. Nepadėsiu tau pabėgti, Tajau, bet ir trukdyti nesutrukdysiu.
- Tu... mūsų pusėje? – pakilau nuo žemės.
- Ne visai. Aš visados nujaučiau, kad su ja kažkas negerai, net kai gyvenome Donatilės bute. Po to, kai tu dingai, ji susirado mane ir viską papasakojo. Tajau... turi suprasti, kad aš visada būsiu tavo pusėje, kad ir kokį pasirinkimą padarytum. Tu – mano vadas, ir visada toks būsi. Net jei tau nepritariu, neprieštarausiu.
Apstulbau. Galbūt aš ją nuvertinau? Galbūt... galbūt nuvertinau jos jausmus man?
- O dabar paskubėkite. Turite dešimt minučių išsinešdinti iš čia. Paskui aš paskelbsiu apie tavo dingimą.
- Tu liksi čia?
- Taip. Aš būsiu jūsų informatorė.
Nusišypsojau. Ji nemelavo – iš tiesų buvo mano pusėje.
Alesa ėmė krapštytis prie spynos. Pastebėjau, kad ji rakina ją kažkokia keista sulankstyta vielute.
Sugavusi mano žvilgsnį, Rufilė paaiškino:
- Turime inscenizuoti tavo pabėgimą, kad niekas neįtartų manęs ar Alesos. Šį daiktą tu pasidarei pats iš rankovės siūlėje paslėptos vielutės.
Išsižiojau, bet linktelėjau, parodydamas, kad supratau.
Spyna spragtelėjo, kalėjimo grotos atsidarė. Alesa paėmė mano ranką ir įkišo į ją vielutę. Kai visą apčiupinėjau, liepė paleisti. Padariau kaip lieptas, ir vielutė žvangėdama nukrito ant grindų. Tikriausiai dabar ant jos buvo pilna mano pirštų antspaudų, todėl niekas net nesuabejos, kad tai aš vielute atrakinau spyną.
- O dabar eikit, - paliepė Rufilė.
Alesa sugriebė mane už riešo ir ėmė tempti tolyn.
- Ačiū, Rufile, - padėkojau atsisukdamas paskutinį kartą, o tada ėmiau bėgti kartu su Alesa.

* * * *

Dabar mes jau antrą parą keliavome į Estiją, kur, pasak Alesos, turėjo būti Donatilė. Pakeliui Alesa pakeitė savo kūną: dabar ji buvo septynmetė juodaplaukė mergaitė, vilkinti balta kaip sniegas suknele.
- Ji vis vien jau buvo arti mirties, - pasiteisino Alesa, kai pasipiktinau, kad paėmė vaiko kūną.
Mažame motelyje pakeliui į Estiją palikome Donatilės mamą, ji atrodė sutrikusi ir išsigandusi, tarsi ne visai sveikos nuovokos. Matyt, toks buvo šalutinis mūsų, demonų, poveikis.
Alesa siūlė ir man pakeisti kūną, sakydama, kad šis jau visai silpnas ir ilgai nelaikys, tad naudodamasis juo aš galiu numirti, be to, demonai neatskirdavo saviškio, jeigu tas būdavo žmogaus kūne, tačiau visi jau seniai žinojo, kaip atrodo mano kūnas, tad vaikščioti su juo buvo pavojinga. Tačiau aš griežtai atsisakiau – norėjau, kad Donatilė, išvydusi mane, atpažintų. Be to, žinojau, kad mirtis ar šiaip ar taip jau greitai ateis pas mane. Nuo Dieviškosios ugnies nepabėgsi netgi ir pakeitęs kūną.
Ėjome apsnigtu mišku, brisdami per sniego pusnis, o Alesa man pasakojo, kas nutiko per tą laiką, kol kalėjau požeminiame demonų kalėjime.
- Jie išrinko Tarybos narį kaip grupės, ieškančios Donatilės, vadą. Jo vardas Isajus, jis neapsakomai galingas.
- O kodėl jie vis dar ieško Donatilės? Juk Emė, galingiausia aiškiaregė, mirė.
- Nejaugi tu nežinai? Prieš mirtį Emiliana perdavė visas savo galias Donatilei.
Nustėrau.
- Tuomet situacija daug prastesnė, nei maniau.
- Taip, situacija išties prasta. Isajus su savo grupe jau pakeliui į Estiją, gerai bent tiek, kad jie nežino, kur konkrečiai jos ieškoti. Galbūt mes dar suspėsime ją įspėti.
- Bet iš kur TU žinai, kur ji?
Alesa pasižiūrėjo man į akis, o tada paslaptingai nusišypsojo.
- Turiu savų šaltinių.
Atsidusau.
- Gerai, supratau. Nesakysi. Žinai, tavęs reikia saugotis. Beje, mes juk padėsime Donatilei kovoti su Isajumi, tiesa? Ne vien įspėsime?
Šįkart ji pažvelgė į mane išgąstingai.
- Tai būtų tolygu pasirašyti mirties nuosprendį.
- Aš jau miręs.
Ji truktelėjo pečiais.
- Aš neketinu rizikuoti savo gyvybe, dar nesu tokia išprotėjusi. Bet tavęs nestabdysiu.
Pritariamai linktelėjau.
- Gerai. O dabar nuvesk mane pas ją.
Ji šyptelėjo.
- Tą ir darau, - atsakė.

* * * *

Po to pokalbio keliavome dar dvi dienas. Ėjome miškais, laukais, vengėme greitkelių ir viešų vietų, kad nesusidurtume su kitais demonais. Dabar aš buvau bėglys. Neabejojau, kad už mano galvą yra pažadėta nemenka sumelė.
Galiausiai, penktos dienos rytą, mes atvykome. Išėjome iš miško ir ant didelio kalno išvydome pilį, švytinčią ankstyvos saulės šviesoje.
- Čia, - tarė Alesa, - Donatilė čia.
Pažvelgiau į pilį. Ji buvo didinga. Donatilė slepiasi čia? Tai atrodė kaip tobula vieta tokiai princesei kaip ji.
- Eime, - paraginau Alesą žengdamas keliu. – Tikiuosi, kad mes suspėjome ateiti pirmi.
Mes ėmėme eiti siauru keliu, skiriančiu du ežerus, o priekyje, ant kalno, dunksojo milžiniška pilis, šiuo metu ten buvo mano mylimoji, kurios gyvybę ketinau išgelbėti.