Pabudimas (BAIGTA)

31 dalis.

Sekantį rytą vaikščiojau po kambarį ratais nesustodama, kol prabudo Klėja ir Emė. Jos žiūrėjo į mane kaip į beprotę, ir ne veltui. Tuomet papasakojau Klėjai apie Milą, ir ji pasakė, kad geriau į pamokas šiandien neičiau ir pasilikčiau čia, bei prižadėjo, kad mokytojams viską paaiškins. Sutikau su ja, ir vos tik pamokoms prasidėjus bei man likus vienai, ir vėl ėmiau vaikščioti po kambarį ratais.
Atėjo priešpiečių metas – girdėjau, kaip garsiai ir ilgai jį skelbdamas skambėjo skambutis. Tačiau aš net nesiruošiau valgyti – atrodė, kad į burną negalėčiau paimti nei kąsnelio. Norėjau verkti, rėkti, spiegti, raudoti ir daužyti žemę kumščiais, bet nieko nedariau, tiesiog ir toliau vaikščiojau po kambarį.
Mane griaužė kaltė: kaltė, kad pabučiavau kitą, kad išdaviau Adrijų, kad leidau Milai numirti. Taip pat krūtinėje brendo liūdesys ir milžiniško beviltiškumo jausmas. Atrodė, daugiau nebeištversiu. Turėjau kažką veikti, kažką daryti, bandyti ją išgelbėti, bet buvo per vėlu, jau per vėlu, ir aš nebegalėjau nieko padaryti, ir šis jausmas mane žudė iš vidaus. Norėjau tiesiog numirti. Tik tiek.
Galiausiai nutariau paskambinti mamai: nors ir žinojau, kad į mobiliojo telefono skambutį ji niekados neatsiliepia, o į paprasto – tik išimtinais atvejais, vistiek nutariau pabandyti. Į mobilųjį ji iš tiesų neatsiliepė, užtat kai paskambinau į namų telefoną, kažkas pakėlė ragelį:
- Alio? – išgirdau moterišką balsą. Bet... tai nebuvo mano mama. Balsas buvo jaunesnis, gyvesnis ir kartu kažkuo agresyvesnis. Tai buvo merginos balsas. Ir... aš jį atpažinau.
- Laura? – paklausiau atpažinusi draugę.
- Kas kalba?
- Tai aš, Donatilė.
Staiga ji padėjo ragelį. Čia dabar?
Gerai, pagalvojau. Dabar jau nieko nebesuprantu. Kodėl Laura atsiliepė mamos namų telefonu? Ką apskritai ji veikia mamos bute?
Galiausiai sugalvojau vienintelį logišką paaiškinimą – aš surinkau ne tą numerį. Juk Lauros ir Šalnės, savo geriausių draugių (dabar jau buvusių geriausių draugių) namų numerius mokėjau mintinai. Greičiausiai sumaišiau Lauros numerį su mamos per išsiblaškymą. Juk dideliu susikaupimu šiandien tikrai nepasižymėjau. Taigi dar kartą surinkau mamos numerį, šįkart stengdamasi susikoncentruoti, kad ir vėl nesuklysčiau.
- Alio? – kai atsiliepė mamos balsas, net lengviau atsidusau.
- Sveika, mama, - iš palengvėjimo nusišypsojau. Viena problema mažiau. O tai gerai, nes jų ir taip turėjau iki kaklo.
- Sveika.
- Klausyk, turi laisvo laiko?
- Turiu valandėlę. O kas yra?
- Noriu tau kai ką papasakoti. Per tuos mėnesius, kol nebuvau namie, nutiko daug visokiausių dalykų. Tiesiog nebežinau, kam daugiau išsipasakoti, tad paskambinau tau. Tikiuosi, netrukdau.
- Ne ne, pasakok. Kas nutiko? Aš mielai išklausysiu.
- Gerai. Tik prižadėk, kad neišsigąsi ir man baigus neateisi pasiimti manęs iš mokyklos.
Ji šiek tiek patylėjo. Turbūt svarstė.
- Gerai, pasakok, - galiausiai pasakė tvirtu balsu.
Nusišypsojau, nors ji to ir nematė.

* * * *

Prabėgo turbūt daugiau nei valanda, o gal ir dvi, kol viską jai išpasakojau. Papasakojau jai apie Zarinos mokymą, kaip dėl to kankinausi, apie Amarilę, mažąją poltergeistę, apie vaikiną, kuris man patinka, Adrijų, ir apie tai, kaip mes susipykom. Papasakojau jai apie demoną Tajų, apie tai, kuo jis mane laiko, ir pagaliau – apie Milos mirtį. Mama klausėsi tylėdama, tik retkarčiais kažko paklausdavo arba pasitikslindavo. Man baigus, dar ilgai tylėjo, o paskui pasakė:
- Žinai, tu teisi. Labai norėčiau dabar pat ateiti ir tave iš ten pasiimti. Deja, negaliu. Tu man neleidi. Ir gerai. Žinau, kad esi stipri. Žinau, kad tai ištversi. Nes jau esi ištvėrusi labai daug. Bet žinok – jeigu padėtis taps nevaldoma, bet kada gali ateiti pas mane. Aš padarysiu viską, kad tave apsaugočiau.
Apsiašarojau.
- Ačiū, mama, - sušnibždėjau tyliai, kad ji negirdėtų, jog mano balsas dreba.
Kai baigėme kalbėtis, jaučiausi daug geriau. Liūdesys taip smarkiai nebespaudė krūtinės. Vis dar gailėjausi Milos, bet jau nebemaniau, kad tai – mano kaltė. Vis dar norėjau verkti, bet nebe taip smarkiai, kad noras iš visų jėgų kumščiais trankyti grindis būtų stipresnis už alkį, kurį pajutau sugrįžus apetitui. Jau nebesijaučiau taip blogai. Nebesijaučiau beviltiškai.
Skambučiui skelbiant pamokų pabaigą ir pietų pradžią, nukėblinau į valgyklą. Niekas dar nebuvo susirinkęs, tad laisvai išsirinkau sau vietą. Kai žmonės galiausiai ėmė rinktis, draugai patys susirado mane ir atsisėdo greta. Aplink nesimatė tik vieno žmogaus – Adrijaus. Nujaučiau, kad jis manęs vengs.
Galų gale atėjo ir jis, bet, pamatęs mane, patraukė prie kito stalo. Visiškai supratau jį. Pasielgiau nedovanotinai. Jeigu jis taip padarytų, irgi jo vengčiau.
Niekaip negalėjau sulaukti maisto. Skrandis grojo maršą, mat nevalgius buvau visą dieną. Kai jį pagaliau atnešė, kibau į lėkštę lyg koks žvėris, ir apsiraminau tik tada, kai pamačiau, jog draugai į mane keistai žiūri.
- Atsiprašau, - teištariau, - esu labai alkana.
Pietums pasibaigus, daugelis mokinių patraukė į svetainės kambarį, tarp jų – ir mano draugai. Tik aš viena norėjau grįžti atgal į savo kambarį, nes, nors man ir pagerėjo, vis dar jaučiausi prislėgta. Žinoma, su manimi ėjo ir Emė, kuri, jeigu ne pamokos, visą laiką sekiodavo paskui mane.
Mes grįžome į kambarį. Aš įsijungiau kompiuterį, o Emė, būdama ta rimta ir pernelyg savo amžiui subrendusia mergaite, išsitraukė knygas ir ėmė daryti namų darbus.
Po kurio laiko pastebėjau, kad Emė praktikuoja savo galias. Atsisukau ir ėmiau tyliai ją stebėti. Emiliana bandė pajudinti šaukštelį, ką kažkada mokiausi aš. Bet vietoj paprasto sujudėjimo šaukštelis vis nuskriedavo per pusę kambario ir iš visų jėgų trenkdavosi į sieną. Po kelių bandymų jis jau buvo smarkiai apdaužytas.
- Nesiseka? – paklausiau.
Emė atsisuko į mane.
- Taip, - atsidūsėjo.
- Klėja sakė, kad turi labai daug galių.
- Taip... bet nemanau, kad tai į gera.
- Kodėl ne? Juk turėti daug galių – smagu. Galėsi apsiginti nuo juodaakių.
- Taip, bet juk dėl to jie ir nori pagauti mane, tiesa?
Nustėrau. Pasirodo, ji ne tik kad ne pagal savo amžių subrendusi, bet ir nepaprastai protinga.
- Eime, - staiga ištariau, - kai ką tau parodysiu.
Aš pakilau, o ji – paskui mane. Nulipau laiptais žemyn į pirmą aukštą. Kai priėjau galines duris, vedančias į vidinį kiemą, ji mane sustabdė:
- Kur mes einame?
- Tuoj pamatysi. Nagi, eime.
Atsidūrėme vidiniame mokyklos kieme. Jis, kaip ir viskas šioje mokykloje, buvo milžiniškas. Šiaip niekas mokiniams nedrausdavo čia eiti, bet jie šiaip ar taip nėjo, nes žiema pasitaikė nepaprastai šalta. O štai mes dvi – septyniolikmetė ir dešimtmetė – stovėjome čia vien su megztiniais. Bet, nutariau aš, mums neverta dėtis paltų, nes ilgai čia visvien neužsibūsim.
- Vau, šis kiemas toks didelis, - pagaliau ji pasakė kažką vaikiško.
- Taip, žinau. Bet atsivedžiau tave čia ne dėl to.
- O dėl ko?
- Nes tik čia galime demonstruoti savo galias nieko nesugadindamos ir niekam nepakenkdamos.
- Visas galias iškart?
- Visas galias iškart.
- Dar niekados nesu panaudojusi visų.
- Na, tuoj panaudosi.
Ji nusijuokė.
Žengiau dar porą žingsnių į priekį, ištiesiau ranką priešais save, o delną atgręžiau į snieguotą, baltą tuštumą. Susikaupiau. O tada... Vėjas pakilo, snaigės ėmė suktis ratu vis smarkiau ir smarkiau. Užmerkiau akis ir pajutau GALIĄ, srūvančią mano kūnu. Buvo taip gera išleisti ją visą vienu metu.
Atsimerkiau. Vėjas pūtė taip smarkiai, kad mokykla už mūsų nugarų ėmė girgždėti. Staiga snaigės užsidegė skaisčiai mėlyna ugnimi. Nustebau. Net nežinojau, kad taip moku.
Turėjau paleisti galią. Pavargau. Vėjas nurimo. Snaigės kartu su mėlynąja ugnimi išnyko. Namas už mūsų nugarų nustojo girgždėti. Atsisukau į Emę:
- Na, dabar tavo eilė.
Ji išsišiepė iki ausų, taip pat šiek tiek paėjo į priekį, o tada ištiesusi ranką ėmė kauti galią. Iš pradžių snaigės sukosi lėtai, paskui vis greičiau, kol pasiekė mano prieš tai išgautą greitumą. Tačiau ir čia Emė nesustojo. Snaigės sukosi dar, ir dar, ir dar. Tiesa, mėlyna ugnimi jos neužsidegė. Užtat staiga po mūsų kojomis sudrebėjo žemė. Žemės drebėjimas? Negalėjau patikėti. Ši mergaitė, būdama dešimties, sugebėjo sukelti žemės drebėjimą. Už mūsų mokykla ėmė girgždėti taip, kad, rodės, vėjas ją tuoj išplėš iš žemės su visais pamatais. Supratau, kad, jei norėtų, Emė galėtų tai padaryti.
Turėjau prisilaikyti plaukus ranka, nes jie ėmė kristi man ant veido dėl nesuvaldomo vėjo. Skubiai pribėgau prie mergaitės.
- Eme, - pasakiau suimdama ją už peties ir atgręždama į save, - gana.
Ji šypsojosi, aš – taip pat.
- Kodėl? – paklausė.
- Nes sugriausi mokyklą, - nusijuokiau.
- Bet tai nebuvo visos mano galios.
- Matai? Tai aš tau ir norėjau parodyti. Tu tokia galinga, kad gali sugriauti namą. Ką bekalbėti apie tuos kvailus juodaakius! Tu juos nušluotum nuo žemės paviršiaus per kelias sekundes!
- Tikrai taip manai?
- Taip. Eme, tu esi viena iš galingiausių aiškiaregių visame pasaulyje. Tu neturi bijoti nieko. Ypač – juodaakių. Tai jie turi bijoti tavęs.