Pabudimas (BAIGTA)

33 dalis.

  Pašokau nuo kėdės. Šįkart, kai Alesa uždėjo ranką man ant peties, šiurkščiai ją nustūmiau.
- Negaliu patikėti! – sušukau. – Kodėl? Kodėl kodėl kodėl??? Ką ji jam padarė blogo?
- Nieko.
-Tai tuomet kodėl jis taip pasielgė? – susmukau į kėdę ir pravirkau.
- Todėl, kad jis – vyras. O visi vyrai – kvailiai. Jis tik norėjo tave apsaugoti. Deja, nelabai vykusiu būdu.
- Kaip jis gali mane apsaugoti padarydamas TAI?
- Paprastai. Jis žinojo, kad, kai atvyksiu tau pasakyti tiesos, tu manęs neklausysi. Tu, sužinojusi, kiek daug jis dėl tavęs padarė, nebėgtum slėptis – ne, tu eitum jo ieškoti, norėtum sužinoti viską iš jo paties lūpų, gauti patvirtinimą. Argi tai ne tiesa?
- Tiesa, - turėjau sutikti.
- Taigi jis turėjo priversti tavęs jo nekęsti.
- Ir jam tai puikiai pavyko.
- Būtent to jis ir norėjo. Kad nekęstum jo. Kad nesistengtum jo surasti. Kad laikytum jį priešu,, o ne draugu. Dėl savo pačios saugumo.
Visai suglumau. Rodės, kartu ir visiškai suprantu, ką ji sako, bet kartu ir nieko.
- Ir dėl to reikėjo nužudyti niekuo dėtą žmogų?
- Jam tai atrodė kaip vienintelė išeitis.
- Na, jo planas pavyko. Nenoriu jo nei akyse matyti.
Alesa tylėjo. Galų gale ji prabilo, bet pokalbį pakreipė kita linkme:
- Juk supranti, kad, vos išaušus rytui, tu kartu su visos mokyklos mokiniais turite kuo greičiau išsinešdinti iš čia?
Linktelėjau. Alesa atsiduso ir atsisėdo. Kurį laiką abi tylėjom.
- Ar yra dar kas nors, ką norėtum man pasakyti? – galiausiai paklausiau.
- Dar nesu apsisprendusi. Net pats Tajus to nežino. Sužinojau tai pati, iš slaptų šaltinių.
- Pasakok.
- Ar tau ką nors sako vardas Adrijus?
Nustebau.
- Taip, jis – geras mano draugas. O kuo jis čia dėtas?
- Kai šėtonas prisikels, tam, kad galėtų vaikščioti žeme, jam reikės žemiškojo kūno, geriausiai – galingo. Taigi, jam reikės žmogaus. Ir ne bet kokio, o aiškiaregio. Ir jis jau išsirinko tą, kuris taps jo indu...
Jau žinojau, ką ji pasakys, bet vis dar nenorėjau tuo patikėti. Nenorėjau to išgirsti.
- Na, taip jau nutiko, kad tavo draugas Adrijus taip pat tapo išrinktuoju.
Tik ne Adrijus, pagalvojau. Kas jau kas, bet tik ne Adrijus. Nei už ką nenorėjau, kad jis įsipainiotų į visą šitą demonų mėšlą. Deja, kažkas jau nusprendė tai už mane.
- Bet kodėl jis?
- Nežinau, - ji truktelėjo pečiais. – Mūsų Tėvo keliai nežinomi.
- Tavo Tėvo, - pataisiau ją. – Turbūt jau seniai turėjau tai suprasti... jis sakėsi matęs viziją Tajaus akimis. Jis vienintelis turėjo tokį stiprų ryšį su demonu.
- Taip, - pritarė Alesa, - girdėjau, kad taip gali nutikti. Išrinktasis užmezga artimą ryšį su pragaru pats to nežinodamas, taigi gali įlįsti į bet kurio demono mintis. Taip jis pamažu ruošiasi tapti vienu iš jų.
Verkiau. Tai, ką ji papasakojo, buvo siaubinga. Alesa net nesistengė manęs nuraminti. Bet kodėl gi turėtų? Juk ji – demonė. Jai vienodai šviečia.
Alesa pakilo nuo kėdės ir patraukė link išėjimo. Prieš išeidama paskutinį sykį atsisuko ir prabilo:
- Prašau, nedelsk. Išvyk vos išaušus. Demonai gali pulti bet kuriuo dienos metu, ir žinau, kad jie tai padarys rytoj. Ir dar... dėl tavo mamos... nesijaudink dėl jos, aš grąžinsiu jai jos kūną vos tik rasiu kitą tinkamą. Ji nieko neprisimins. Bet kol kas jai geriau taip. Ji per daug jaudintųsi dėl tavęs, jei visą tai matytų. Žinau, kad ji tave labai myli. Aš jaučiu jos jausmus, - tai pasakiusi Alesa išėjo.
Likau viena tuščioje, tamsioje salėje. Net nenutuokiau, ką turėčiau daryti. Bet kažko juk turėjau imtis. Tad atsidusau ir patraukiau link durų.

* * * *

Grįžusi į savo kambarį radau lovoje sėdinčią ir manęs laukiančią Klėją. Tiesą sakant, numaniau, kad ji pastebės, jog manęs nėra, todėl čia pirmiausiai ir patraukiau. Norėjau, kad Klėja naujieną sužinotų pirma, nes supratau, kad ji – racionaliausiai mąstantis žmogus visoje mokykloje.
- Kur buvai? – šnabždėdama paklausė Klėja, matyt, nenorėdama prikelti Emės.
- Su kai kuo kalbėjausi.
- Su savo mama?
Nustebusi išplėčiau akis.
- Iš kur žinai?
- Tas skambesys, primenantis vėjo varpelius... jis prikėlė ne vien tave, bet ir mane. Bet prabudusi ir išvydusi tavo mamą aš nusprendžiau ir toliau apsimesti miegančia.
- Taip, kalbėjausi su savo mama. Tiesą sakant, jos vardas Alesa ir ji ne mano mama, bet demonė, apsigyvenusi mano mamos kūne.
- Ar tu rimtai? – tamsoje mačiau, kaip Klėjos siluetas įsitempė. – Ir ką ji sakė?
- Kad rytoj iš ryto mūsų mokyklą užpuls demonai, priklausantys Tajaus valdžiai.
- Ir tu ja patikėjai?
- Deja, šiuo metu ji yra vienintelė, kuria galime pasikliauti, nesvarbu, demonė ji ar ne.
- Supratau. Tai ką darysim?
- Tiesą sakant, galvojau, jog tai nuspręsi tu, - šyptelėjau, nors tamsoje ji manęs ir nematė.
- Ką? Kodėl aš?
- Nežinau... – atsidusau. – Tu tiesiog visados išlieki rami ir mąstai blaiviai.
- Gerai, - ji atsistojo nuo lovos, - tuomet aš tau pasakysiu, ką mes darysim. Ir dar kaip pasakysiu. Mes tuojau pat nueisim pas mano tėtį, ir tu papasakosi jam viską, ką kątik papasakojai man.

* * * *

Hiliaras vaikščiojo po savo kabinetą, apsivilkęs vien šilkinį chalatą, ir rėkavo kažką estiškai į telefono ragelį.
- Nežinojau, kad tavo tėtis moka estiškai, - šnipštelėjau Klėjai. Abi stovėjom prie durų ir laukėm, kol jis baigs kalbėti.
- Turėjo išmokti, nes Estijoje yra kita aiškiaregių mokykla, ji mums arčiausiai, tad su jos direktoriumi tėtis turi daugiausiai reikalų.
- Aišku. O ką jis sako?
- Iš kur man žinoti? Ar panašu, kad mokėčiau kalbėti estiškai? Aš tiesiog moku ją atskirti nuo kitų kalbų.
Kaip tik tuo metu Hiliaras padėjo ragelį.
- Na, kaip? – paklausė Klėja.
- Jie labai nenorėjo mūsų priimti, bet kai pasakiau, kad reikalas nepaprastai skubus, sutiko.
- Kaip suprasti – priimti?
- Na, jeigu sakai, kad mūsų mokyklą rytoj ketina užpulti demonai, negaliu rizikuoti savo mokinių sveikata ar gyvybe. Rytoj mes išvyksime, nors, tiesa, tai gali šiek tiek užtrukti, nes reikės pasamdyti krovinių tarnybą pervežti visų mokinių ir mokytojų daiktus, taip pat informuoti mokinių tėvus apie išvykimą.
Nežinojau, ką bepasakyti. Rodos, pridariau Hiliarui nemenko darbelio.
- Olavas, išgirdęs, kad mes norime atvykti trumpam pagyventi į jo mokyklą, vos nepasiuntė manęs po velnių. Jis mano, kad išprotėjau. Velniai rautų, noriu iššaudyti visus tuos demonus!
- Olavas – tai estų aiškiaregių mokyklos direktorius, - paaiškino man tyliai Klėja.
- Taigi rytoj mes išvykstam? – pertraukiau ją, kreipdamasi į Hiliarą.
- Taip. Gal ir ne iš pat ryto, bet taip, rytoj. Po pusryčių susikrovę daiktus visi mokyklos mokiniai turės susirinkti valgykloje ir laukti, kol autobusai atvažiuos mūsų pasiimti. Dieve, net neįsivaizduoju, kur rasiu autobusų kompaniją, galinčią paimti visus mokyklos mokinius ir dar nuvežti juos į Estiją! Šiaip ar taip, po pusryčių visi susidedate būtiniausius daiktus ir renkatės valgykloje. Viskas aišku?
- Taip, - atsiliepėm kartu su Klėja vienu metu, tarsi būtume ištreniruoti kareiviai.
- O dabar eikit miegoti. Rytoj jūsų laukia svarbi diena. Ir svarbi ne gerąja prasme.
Mes atsisveikinome ir išėjom. Vos tik durys užsidarė, abi lyg susitarusios atsikvėpėme. Ir nors Klėjos veide nemačiau nei lašelio baimės, aš ir vėl negalėjau nustoti galvoti, kad šįkart tikrai prisidirbom. Labai smarkiai prisidirbom.