Pabudimas (BAIGTA)

12 dalis.

  Įsiutusi myniau mokyklos koridoriaus grindis. Negana to, kad man kliuvo griežčiausia mokykloje mokytoja, o Klėja sugebėjo apie tai pranešti likus gal dešimčiai minučių iki pamokos pradžios, dabar dar ir neradau reikiamo kabineto, tad tiesiog beprasmiškai klaidžiojau koridoriais.
- Man šakės, man taip šakės, o Dieve, prašau padėk... – burbuliavau sau po nosimi.
Staiga išgirdau sau už nugaros aukštakulnių batelių kaukšėjimą, greitai artėjantį manęs link. Atsisukau ir išvydau aukštą, liekną moterį, apsirengusią tvarkingu, juodu moterišku kostiumėliu. Ji ėjo tiesiai į mane, akivaizdžiai kažkuo labai nepatenkinta.
- Donatilė? – paklausė priėjusi.
Nieko neatsakiau, tik linktelėjau. Ši moteris kėlė man kažkokią nepaaiškinamą baimę, atrodė griežta, ėjo tvirtai tarsi kokia karininkė. Griežtumo jai pridėjo dar ir tiesių linijų, vien tik juodos ir baltos spalvos drabužiai.
- Gerai, tuomet eime, - pasakė ji ir nieko nelaukusi patraukė koridoriumi sparčiu žingsniu.
Nusekiau šiai moteriai iš paskos. Ar ji ir yra mano mokytoja? Keista, nes įsivaizdavau ją šiek tiek kitokią. Tiesą sakant, mokytoją ji priminė nebent savo šukuosena – tiesiais, trumpu kare kirpimu kirptais plaukais. O šiaip buvo jauna, gal vos dvidešimt penkerių, dailaus veido, galėjai lygiai taip pat sėkmingai manyti, kad ji dirba sekretore kokioje nors firmoje ar netgi kad dar tebesimoko universitete.
Galiausiai mes priėjom koridoriaus galą. Jame buvo vienos vienintelės durys, kurias šiuo metu rakino paslaptingoji moteris.
- Ar jūs – mano mokytoja? – pagaliau prisiverčiau paklausti.
Ji atsisuko į mane ir nutvilkdė „Negi ir taip neaišku?" žvilgsniu.
- Taip. Zarina.
Ji atidarė duris ir įėjusi vidun uždegė šviesą. Kambarėlis pasirodė besąs visai mažas, jame tilpo tik vienas, mokytojos, stalas, nedidelė lentyna, kurioje bet kaip sudėtos buvo vos trys knygos ir pusiau sulūžusi drabužių pakaba, kuriai čia aiškiai buvo ne vieta. Nepaisydama, kad ši stovėjo visai prie pat jos, Zarina nusiimtą švarkelį pasikabino ant kėdės atlošo. Tuomet nuėjo prie kitos, į kampą nukištos aptrintos kėdės, kurios prieš tai net nepastebėjau, ir paėmusi ją pastatė priešais savo rašomąjį stalą.
- Sėskis, - sukomandavo.
Aš paklusau.
Zarina išsitraukė iš savo rankinuko kažin kokius popierius, nutrenkė juos ant stalo, o tada atsisėdo pati.
- Taigi... Pirma mūsų pamoka – telekinezė. Ar žinai, kas tai yra?
- Taip. Tai kai žmogus judina daiktus savo mintimis.
- Ar esi kada nors bandžiusi tai padaryti?
Papurčiau galvą.
Ji pervertė popierių šūsnį.
- Iš kiek kartų įstojai į šią mokyklą? – nei iš šio, nei iš to paklausė.
- Pirmo, - sutrikusi atsakiau.
Ji pakėlė akis nuo popierių ir, pirmą kartą užmezgusi su manimi akių kontaktą, pasakė:
- Meluoji.
Truktelėjau pečiais.
- Aš negaliu jūsų įtikinti. Manykit, ką norit, - įžūliai leptelėjau, ir tuojau pat pasigailėjau.
Zarinos žvilgsnis pasidarė plieninis, o kai prabilo, balsas buvo bespalvis ir šaltas:
- Tai tu sakai, kad, nors išlaikei užduotį iš pirmo karto, gyvenime nesi pajudinusi nieko savo mintimis?
- Na, kaip čia pasakus... Manau, kad esu negabi šioje srityje.
Ji nepatenkinta atsiduso ir vėl įniko sklaidyti tuos savo popierius. Tačiau jau po akimirkos padėjo juos atgal ir ėmė kažko raustis savo rankinuke.
- Gerai... Tuoj mes kai ką pabandysim.
Staiga ji išsitraukė iš savo rankinuko... šaukštą. Taip, tai buvo pats paprasčiausias arbatinis šaukštelis. Zarina padėjo jį priešais mane, ant rašomojo stalo.
- Bandyk jį pajudinti mintimis.
Nurijau seiles. Atrodo, jai visai nerūpėjo, kad ką tik prisipažinau, jog to padaryti nesugebu.
Susikaupiau ir įdėmiai įsispoksojau į šaukštelį, bandydama visas savo minties galias sutelkti ir nukreipti į jį vien tam, kad šis sujudėtų. Praėjo penkios varginančios minutės. Vienintelis pokytis buvo tas, kad man baisiai įsiskaudėjo galvą. Tačiau šaukštelis, rodos, net neketino judėti iš vietos.
- Viskas, nebegaliu, - pagaliau pasidaviau.
- Ar aš tau leidau ilsėtis? – pasakė ji tokiu balso tonu, kad tuojau pat dingo bet kokios mintys apie pasidavimą.
Ir taip tęsėsi visas keturiasdešimt penkias minutes. Aš stengiausi pajudinti šaukštą, bet tiesiog jaučiausi kaip paskutinė kvaiša, kuri iš šalies turbūt atrodytų labai juokingai. Tačiau vos tik pasakydavau, kad nebegaliu, sulaukdavau tokio atsakymo, kad iškart apsigalvodavau. Galiausiai Zarina išsitraukė savo mobilųjį, pažvelgė į jo ekraną ir sukomandavo:
- Viskas, gana. Šiam kartui baigiam. Dabar penkios minutės pertraukos, o paskui bus meditacija.
Išėjau į koridorių. Vos neverkiau. Ji tikrai mokėjo palaužti mokinius psichologiškai.
Galvą nepakeliamai gėlė, rodės, kad į ją suplūdo viso kūno kraujas, tarsi būčiau stovėjusi ant galvos. Dieve, už ką man visa tai? Ar ir toliau turėsiu tai kęsti? Ne, reikės pasikalbėti su Hiliaru. Aš niekaip neištversiu su šia mokytoja. Niekaip.
Netikėtai kabineto durys atsidarė.
- Penkios minutės praėjo, - iškišusi galvą pasakė Zarina.
Beveik verkdama grįžau vidun. Na, štai ir vėl prasideda mano kankynė.

* * * *

Kitos pamokos, ačiū Dievui, nebuvo tokios baisios kaip pirmoji, greičiausiai dėl to, kad jau žinojau, ko tikėtis. Per meditaciją teturėjau užsimerkti ir atsipalaiduoti, kai tuo tarpu ji kalbėjo kažkokias maldas svetima kalba, kurios turėjo „atverti mano sąmonę". Viskas rutuliojosi gana gerai, kol netyčiom neužsnūdau, ir Zarina, trenkusi man per petį su savo dokumentais taip, kad vos nenuvirtau nuo kėdės, ėmė rėkti ant manęs iš visų plaučių.
Paskutinė pamoka buvo telepatija – bendravimas mintimis arba tiesiog minčių skaitymas. Visą pamoką aš stengiausi perskaityti Zarinos mintis, o ji, tuo tarpu, „koncentravo savo galvoje vieną vienintelį žodį ir vaizdinį". Aišku, man nieko nesigavo. Paskui mes apsikeitėm vaidmenimis – ji „perskaitė" mano sugalvotą žodį per dešimt minučių. Tuomet taktiką šiek tiek pakeitėme – ji „uždarė" savo mintis, nors net nelabai supratau, kaip tai daroma, o aš bandžiau įteigti jai kažkokį savo sugalvotą žodį, žinoma, taip pat mintimis. Suprantama, nieko iš to nesigavo, ir galiausiai ji garsiai paskelbė, kad esu visiška nemokša, o paskui dar truputį mane aprėkė.
Pagaliau pamokos pasibaigė. Skubiai grįžau į savo kambarį, kur persirengiau paprastais rūbais (mokyklinę uniformą buvo privaloma vilkėti tik pamokų metu) ir patraukiau į valgyklą. Ten manęs jau laukė Klėja su draugais. Atsisėdau prie pailgo stalo. Šįkart prie stalo sėdėjo ir Adrijus, tačiau jis net nepakėlė į mane akių.
- Tai kaip praėjo pirma diena mokykloje? – džiugiai paklausė Larisa, tarsi tai būtų kažin kokia šventė.
Nieko neatsakiau, tik ėmiau gnaibyti šakute maistą lėkštėje.
- Rimtai? Negi taip blogai? – prabilo Marcelis.
- Jai kliuvo Zarina, - paaiškino Klėja.
Visi nutilo.
- Nepasisekė, - švilptelėjo Marcelis.
Adrijus pagaliau pakėlė į mane akis. Jo žvilgsnyje atsispindėjo užuojauta.
Staiga pajutau, kad daugiau nebeištversiu. Pakilau nuo stalo ir patraukiau link durų.
- Aš nealkana, - tyliai ištariau prieš nueidama.
Girdėjau, kaip už nugaros draugai man šaukė sugrįžti, bet nesiklausiau jų. Dabar paprasčiausiai norėjau pabūti viena. Norėjau pabūti viena, kokioje nors tuščioje ir tylioje vietoje,kur galėčiau netrukdoma išsiverkti. Nusprendžiau tokią vietą ir susirasti.