Pabudimas (BAIGTA)

20 dalis.

Tajus

Mano vardas yra Tajus. Ar bent jau taip jie man sakė. Tikrojo savo vardo nežinau. Jis dingo kartu su lyg vandens srovė plaukiančiais metais.
Būti demonu nėra lengva. Dar sunkiau yra tokiu patapti. Aš tai žinau. Nes ir pats toks esu. Pats viską patyriau.
Po mirties visos sielos patenka į tą pačią vietą – ne rojų, ne pragarą, ne skaistyklą, o tiesiog... visatą. Jos skrenda šviesos greičiu, greičiau nei raketos, sukurtos žmogaus rankomis, kad nukeliautų ir ištirtų neaprėpiamą platybę, vadinamą kosmosu. Jos sustingsta toje platybėje kaip amžinai šviečiančios žvaigždės, susiriečia į kamuoliuką kaip kūdikiai motinos pilve ir užmiega ilgu, saldžiu miegu. Jos miega ilgai, kai kurios po porą šimtų metų, kitos dar ilgiau, kol užmiršta viską: savo tėvus, savo draugus, savo mylimuosius, savo praeitį, savo gyvenimą, netgi savo pačių vardą. O tuomet iškeliauja atgal į gyvenimą tam, kad taptų geresniais žmonėmis. Arba blogesniais.
Tačiau aš neturėjau galimybės visu tuo pasimėgauti – na, bent jau ne ilgai. Pragaras, kitaip nei rojus ar skaistykla, iš tiesų egzistuoja. Ir aš patekau būtent ten. Demonai man neleido pasimėgauti nei ilgu, niekieno netrukdomu miegu, nei mirusiojo ramybe, nei nauju gyvenimu. Jie man leido užmiršti viską, išskyrus vieną dalyką iš mano praeities. Tuo dalyku jie naudojosi kankindami mane, versdami mane demonu, tokiu, kokie buvo jie patys. Požemio gyventojai pasiėmė mane iš neapsakomo grožio visatos anksčiau laiko, ir aš akimirksniu atsidūriau milžiniškoje tamsioje vietoje, kurios viduryje degė karštas, juodas dervos ežeras. Jie pasakė man, kad atsidūriau pragare todėl, kad dar būdamas gyvas pardaviau savo sielą. Tačiau kam? Dėl ko būčiau galėjęs parduoti visą savo esybę, savo vidų savo esmę? Kas galėjo būti taip svarbu?
Jie mane kankino. Kankino, kankino, kankino... Juodas dervos ežeras siaubingai degindavo mano odą, bet blogiausia būdavo tada, kai pritrūkdavau oro ir nevalingai įkvėpdavau į plaučius tos karštos, lipnios masės. Nežinau, kiek laiko tai tęsėsi, bet jie sakė, kad šimtmečius. Ir man rodos, kad tąkart jie nemelavo.
Buvau kankinamas fiziškai ir psichologiškai. Nežinau, kuris iš tų variantų buvo blogesnis. Ir vieną dieną aš pabudau kitoks. Jie iš karto tai pastebėjo. Aš atmerkiau akis, ir šios buvo juodos. Jos tapo dervos juodumo, dervos, kurioje mane skandindavo...
Jie pasakė man, kad esu jų brolis, kad dabar mes esame vienas, kad turime kartu kovoti prieš dievo sukurtą pasaulį. Jie pasakė man, kad nuo šiol esu demonas. Ir suteikė man vardą. Tajus.
Aš ilgai kankinau tokius pačius vargšus, koks dar visai neseniai buvau pats. Juos kankindamas nejaučiau nieko. Nei baimės, nei liūdesio, nei gailesčio, nei pykčio... nieko. Kiti džiaugdavosi, šaipydavosi, jiems tai buvo pramoga. Aš nejaučiau absoliučiai nieko. Ilgainiui tapau geriausiu. Ilgainiui išmokau apsimesti, kad man tai daryti smagu. Galiausiai ir pats patikėjau savo melu.
Mane išrinko grįžti į žemę. Jie buvo tikri, kad jų neišduosiu. Jie tikrai manė, kad esu toks pats, kaip ir jie. Aš irgi taip maniau.
Žemėje aš turėjau surasti aiškiaregių. Man ir dar keliems, patiems žiauriausiems, buvo liepta surasti bent šimtą jų. Arba vos porą pačių galingiausių. Tik aiškiaregiai galėjo prikelti mūsų Tėvą, tą, kuris mus sukūrė, kuris buvo laikomas dingusiu ar net mirusiu dar prieš mano atvykimą. Man pasakė šalį, kurioje galėčiau rasti pačių galingiausių aiškiaregių, ir aš nedelsdamas ten patraukiau. Vis dar nejaučiau nieko. Ir man tai patiko.
Aš apkeliavau beveik visą šalį, bet nieko neradau. Buvau beprarandantis viltį, ir man apėmė apmaudas. Tuomet suvokiau, jog apmaudas yra jausmas, o demonai negali turėti jausmų, tad suėmiau save į rankas. Ir patraukiau ieškoti toliau.
O tada... tada aš suradau JĄ. Ji priminė man vieną žmogų, žmogų, kurio man neleido užmiršti, vienintelį žmogų, kurį prisiminiau iš praeito savo gyvenimo. Žmogų, kuriuo naudodamiesi kiti demonai mane pavertė tokiu pačiu, kaip jie. Jie manė, kad ją užmiršiu po visų tų kankinimų, bet aš neužmiršau. Aš laikiausi jos kaip paskutinio šiaudo, paskutinės vilties. Ji buvo paskutinis mano žmogiškumo lašelis.
Ji buvo mano mylimoji.
Ir aš viską prisiminiau.
Pirmą kartą ją pamačiau kapinėse, vėsiame medžių šešėlyje. Bet nebuvau tikrais, ar ten tikrai ji. Veidas taip greitai pralėkė pro šalį, akys tik akimirkai susitiko. Tai galėjo būti ji. Bet galėjo būti ir ne ji.
Ji vos neatsitrenkė į mane, atsiprašė. Balsas buvo gražus, keistai pažįstamas. Aš šyptelėjau ir nuėjau. Ar tai tikrai buvo ji? Taip. Ne. Nežinau.
Tačiau mums susitikus antrą kartą aš supratau, kad tai tikrai ji. Tas pats veidas. Tas pats kūnas. Tos pačios akys. Tas pats balsas. Toks pats charakteris. Tai buvo ji. Tikrai ji.
Neištvėriau nešyptelėjęs. Žiūrėjau į ją ir šypsojausi. Tačiau ji nesišypsojo.
- Ką... – sumikčiojo, - ką tu čia veiki?
- Atėjau išvaduoti tavęs iš šios didelės baisios pilies, mano princese, - atsakiau. Kodėl kalbu su ja taip bjauriai?
Ji pasižiūrėjo į merginą, paprašiusią iš manęs pagalbos. Jos ėmė apie kažką kalbėtis. Nesiklausiau, man buvo neįdomu, tik žvelgiau tiesiai į savo mylimosios veidą.
- Daryk viską, ką privalai, tik ištrauk ją iš čia, - sušnibždėjo mergina už mano nugaros. Ir aš jos paklausiau.
Priėjau prie pat savo mylimosios. Mūsų veidus skyrė vos pora centimetrų. Kalbėjau jai visokias šlykštynes. Ji manęs klausėsi. Jai skaudėjo, mačiau, kad tie žodžiai ją skaudina. Aš kalbėjau toliau, bet ir man pačiam buvo skaudu. Man buvo skaudu matyti kaip ji kenčia.
Donatilė, mano mylimoji, žengė porą žingsnių atgal, nutoldama nuo manęs. Aš ir vėl priėjau prie jos. Dar nenorėjau jos paleisti. Dar ne.
Donatilė ir vėl prabilo, kreipdamasi į merginą už manęs, berods, jos vardas Šalnė. Mergina kažką atsakė. Aš ir vėl jos nesiklausiau. Donatilė susverdėjo. Ar ji apalps? Ne. Mergina už jos nugaros, ačiū Dievui, didžiausiam mano priešui, sugriebė ją už rankos, kad nepargriūtų. Donatilė susiėmė. Ji neapalps. Iš karto lengviau atsikvėpiau.
- Ne, - tvirtai nukirto mergina, dėl kurios paaukojau savo sielą, - aš to nedarysiu. Šalne, Laura, atsiprašau. Bet tai neįmanoma. Aš jau apsisprendžiau. O tave, demone, aš sunaikinsiu.
Ji ištiesė mano pusėn delnus. Ką ji daro? Ir staiga...
Skausmas. Mano mylimoji mane įskaudino. Už ką? Nes ji manęs nekenčia, štai kodėl. Ji manęs neapkenčia visa savo esybe. Aš jai tik demonas. Ji man – mergina, dėl kurios tapau demonu. Mergina, dėl kurios paaukojau ramybę, amžiną miegą, užmarštį, prisikėlimą.

* * * *

Mes susipažinome sode. Berods, kad sode. Aš ten dirbau sodininku. Tiksliai neprisimenu, bet man atrodo, kad sodininku. Nors gal tebuvau tiesiog visus juodus darbus atliekančiu tarnu. Aš karpiau krūmus turtingo dvarininko sode, kai ten pasirodė ji.
Dabar jau žinau, kad tie laikai vadinasi Viduramžiais. Arba Tamsiaisiais amžiais. Tačiau tais laikais, kai aš buvau gyvas, kai ten gyvenau, kai dar nebuvau demonas, mes to amžiaus nevadinome niekaip. Mes tiesiog jame gyvenome. Tai buvo laikai, kai nuo maro, bado, epidemijų mirdavo nepaprastai daug žmonių. Moterys skersgatviuose dusindavo savo naujagimius vaikus. Viskas buvo laikoma nuodėme. Dievo versdavo bijoti, jį turėdavome garbinti, jam aukodavome visą savo turtą. Mes nebuvome žmonės, mes nebuvome asmenybės – ne, mes tebuvome mažos skruzdėlės po Dievo pirštu, kurios bus sutraiškytos, jei nepakankamai sparčiai judės. Galbūt dėl tokio beatodairiško Dievo garbinimo po mirties man ir buvo lengviau imti jo neapkęsti.
Ji buvo dvarininko duktė. Kai pirmą kartą susitikom tame sode, ji vilkėjo nuostabia tamsiai orandžine suknele auksu išmargintais raštais. Auksinės povų galvos mirgėjo jos suknelės klostėse. Ji sustojo prie kūno, kurį karpiau, kad pauostytų rožių kvapo. Aš smailiomis žirklėmis nukirpau vieną rožę jai. Ji dovaną priėmė. Nuo tada mes vienas kitą pamilom.
Jos vardas nebuvo Donatilė, tą žinau tvirtai. Tačiau koks jis buvo, neprisimenu. Nepamenu, kaip pardaviau savo sielą, tik žinau, kad tai padariau, nes pernelyg smarkiai ją mylėjau. Aš buvau sodininkas arba tarnas, o ji – dvarininko duktė. Žinojau, kad mūsų meilė neįmanoma, kad niekados negalėsiu jos vesti. Todėl pardaviau savo sielą.
Demonai pasakė, kad nuo šiol galėsime būti kartu amžinai. Demonai melavo. Po poros metų nuo mūsų vedybų kažkas apkaltino mane erezija ir raganavimu, greičiausiai jos tėvas. Prisimenu, kaip jie vedė mane prie kartuvių, o ji šaukė, tiesė ranką į mane. Ji šaukė mano vardą, o dešimt vyrų laikė ją, kad neištrūktų ir neatbėgtų pas mane. Jai sulaikyti prireikė net dešimties vyrų. Didžiavausi ja, savo mylimąja. Ji buvo tokia stipri ir nepalaužiama, bet kartu tokia gležna ir trapi... net sunku patikėti, kad tai suderinama.
- T... – šaukė ji. – T...
Negalėjau prisiminti savo tikrojo vardo, netgi kai jį tarė ji. Žinojau, kad jis primena man duotąjį: buvo trumpas ir prasidėjo raide „T". Tačiau niekaip negalėjau prisiminti, koks jis. Tai erzino, bet ne taip smarkiai, kaip tas faktas, kad neprisimenu savo mylimosios vardo. Norėjau jį prisiminti, norėjau juo pašaukti Donatilę, galbūt tada ji prisimintų kas aš toks, prisimintų, kas buvo ji pati... Ak, kaip aš to norėjau.
Kelis šimtus metų, miegodamas amžinu miegu, tįsodamas aklinoje tamsoje po ilgų kankinimų, ieškodamas aiškiaregių, galinčių ištraukti Šėtoną iš daugybę metų trunkančios nežinios, netgi tada, kai pirmą kartą po šitiek metų pamačiau ją kapinėse, vienintelis prisiminimas, kurį turėjau, kurio laikiausi iš paskutiniųjų, kurį vis iš naujo ir iš naujo prasukdavau savo galvoje lyg video juostą, buvo jos, tiesiančios į mane ranką ir šaukiančios mano vardą, vaizdas.
Kai atsidūriau pragare, jie man pasakė, jog ji taip pat mirė. Nuo epidemijos, štai kaip jie pasakė. Tačiau jie nemelavo. Žinojau tai, nes jie pasakė ir kai ką gero – ji nepateks į pragarą. Ji atgims žmogumi, nes nepadarė nieko blogo. Tik aš padariau. Tik aš nusidėjau. Ir aš džiaugiausi dėl jos likimo. Nes jai neteks kęsti to, ką patyriau aš, jai neteks būti Dievo piršto sutraiškyta skruzdėle. Ji galės gyventi iš naujo, susirasti naują mylimąjį, pamiršti mane. Džiaugiausi dėl jos.
Kai Donatilė ištiesė ranką, ir aš pajutau, kaip mano nugara atsimušė į mūrinę tvorą, prisiminiau viską. Na, beveik viską. Prisiminiau savo mylimosios pirštų švelnumą, kai paliesdavo mano ranką ar skruostą, jos lūpas... tik savo vardo, tariamo jos, negirdėjau. Ir tuomet aš pasiryžau. Pasiryžau priversti Donatilę prisiminti. Tai buvo svarbiau už viską.

* * * *

- Kas tau čia, ar užsisvajojai? – paklausė manęs Laura.
Pažvelgiau į ją, palinkęs prie žemo kavos staliuko.
- Man viskas gerai.
Mergina prunkštelėjo, o tada atsisėdo ant sofos ranktūrio Donatilės mamos bute.
- Patiko raudonkasė gražuolė, tiesa?
Nieko neatsakiau. Tai kvaišai neprivalau aiškintis.
- Šiaip ar taip, juk žinai, kad greitai turėsime tai padaryti.
- Žinau.
- Taryba ilgai nelauks, - ji kalbėjo apie požeminio pasaulio tarybą, - reikia greičiau surasti porą aiškiaregių, antraip jie mus išsiųs atgal į Požemį ir atitemps čionai naujų demonų. Juk žinai, kad jie nemėgsta laukti. O grįžti į tą skylę aš nenoriu.
- Žinau. Aš irgi. Mes jau beveik prisikasėm, gi sakiau.
Demonė, įsikūnijusi į Laurą, atsidūsėjo, užvertė galvą į lubas ir ėmė energingai mosikuoti viena koja it kokia Mulen Ružo šokėja.
- Rufile, apsiramink, - įsakiau jai.
- Jau greitai turėsi tai padaryti, Tajau. Jau greitai.
- Jau greitai, - pakartojau jos žodžius įsikniaubdamas veidu į delnus.