Pabudimas (BAIGTA)

34 dalis.

Iš pat ryto, iškart po pusryčių, direktorius Hiliaras įėjo į valgyklą ir pranešė mokiniams naujieną. Kilo didžiulis sąmyšis – mokiniai nesuprato, kam viso to reikia, ir nenorėjo išvykti. O kai paaiškėjo, kad prie viso to prisidėjo Tajus, demonas, persekiojęs mane, visų žvilgsniai susmigo mano pusėn. Ir jie anaiptol nebuvo malonūs.
Po to mes ėmėme ruoštis – krautis būtiniausius savo daiktus ir panašiai. Hiliaras neapsiėjo nepasiėmęs kelių baldų – viena iš jų, kaip pastebėjau, buvo ta pati spintelė su pelenais ir audeklu viduje, kuriuos naudojom Marcelio teleportacijai. Galų gale daiktų koridoriuose susikaupė tikrai nemažai, nes juk visi mokiniai ir mokytojai turėjo ką pasiimti.
Dvyliktą valandą dienos prie mokyklos privažiavo sunkvežimis su krovikais. Kai šie pradėjo perkeldinėti daiktus į sunkvežimį, mokiniai buvo suvesti atgal į valgyklą ir uždaryti, kaip kad Hiliaras sakė: „ Dėl savo pačių saugumo". Matyt, jis nepasitikėjo netgi krovikais, nors nelabai galėjau įsivaizduoti, kad šie žmonės galėtų būti demonais. Pro valgyklos langus stebėjome, kaip sunkvežimis su mūsų daiktais nuvažiavo. Dabar beliko sulaukti, kol atvažiuos autobusai, nuvešiantys mus į Estiją. O kol kas sėdėjome valgykloje ir laukėme. Laukėme, laukėme, laukėme.
Dėkui Dievui, turėti draugę, kurios tėvas direktorius, kartais būna labai pravartu. Kai man nusibodo laukti, pasilenkiau prie Klėjos ir sušnibždėjau:
- Gal galim nueiti pas tavo tėtį?
Ji klausiamai pakėlė antakį:
- O ko?
- Nebegaliu daugiau čia sėdėti. Laukimas mane žudo. Galbūt jis bent jau žinos, kada atvažiuoja tie suknisti autobusai.
Klėja supratingai linktelėjo galva.
- Einam, - pasakė suimdama mane už rankos.
Mes priėjome prie durų, kurias saugojo biologijos mokytojas, senas akiniuotas pilvūzė.
- Man reikia nueiti pas tėtį, - ji tarė.
- Tave praleisiu, - parodė pirštu į Klėją, - bet jos – ne, - mostelėjo į mane.
Klėja aiškiai užpyko dėl tokio atsainaus mokytojo atsakymo. Jos veidas užraudo, o akys tapo siaurais, vos matomais plįšeliais.
- Arba praleidžiat mane kartu su drauge, arba pasakysiu tėčiui apie tą brendžio buteliuką, kurį slepiat savo kabinete, pirmame rašomojo stalo stalčiuje.
Mokytojas perbalo.
- Prakeikti aiškiaregiai, - sušnypštė atidarydamas mums duris.
Atsidūrėme visiškai tuščiame koridoriuje. Kiti mokytojai, matyt, buvo susirinkę kur nors kitur. Staiga pasijutau kaip tais kartais, kai nenueidavau į pamoką, ir belaukdama kitos vaikščiodavau po tuščią ir tylią mokyklą.
- Gerai... o kur dabar tiksliai turėčiau eiti jo ieškoti? – paklausė manęs Klėja.
- Turbūt jis bus kur nors netoli paradinių durų. Juk tik iš ten per ekraną galima matyti, kas prieina prie mokyklos vartų. Arba privažiuoja, - spėjau.
Klėja nieko nelaukusi patraukė koridoriumi tolyn. Aš nuskubėjau jai iš paskos.
Hiliarą, kaip ir spėjau, radome paradiniame kambaryje. Čia buvo susirinkę ir visi likę mokytojai. Jie laukė, kaip ir mes.
- Klėja, ką čia veiki? – nustebęs paklausė Hiliaras. – Ir tu, Donatile. Kodėl jūs nelaukiate valgykloje?
- Dėl jos čia ir atėjome, - paaiškino Klėja. – Ji nerimauja. Kada atvažiuos tie prakeikti autobusai?
Hiliaras susiraukė.
- Tiesą sakant... jie turėjo čia būti prieš penkiolika minučių.
- Kažkas negerai, - konstatavo Klėja.
- Nespręsk iš karto. Galbūt autobusų vairuotojai tiesiog vėluoja. Galbūt tai tiesiog atsitiktinumas.
- Sakyk, ar dažnai šioje mokykloje būna „tiesiog atsitiktinumų"?
Kartu su Klėjos žodžiais kažkas paskambino iš lauko pusės. Bet... prie vartų nieko nebuvo. Visi nutilo ir sunerimę sužiuro į duris.
- Kažkas skambina... ir skambina durų skambučiu, ne vartų, - sušnabždėjau.
Hiliaras lėtai patraukė link įėjimo. Priėjęs prie pat durų, uždėjo ranką ant rankenos, bet jos nepasuko. Rodos, abejojo dėl savo veiksmų. O kai mokyklos direktorius abejoja dėl to, ką daryti, gero nelauk.
O tuomet jis atidarė duris. Plačiai jas pravėrė, taip, kad už jų stovintį žmogų matytume mes visi. Aš sustingau. Šalta kaip ledas baimė sugniuždė mane, kai supratau, kad žmogus, kurį matau, yra man pažįstamas. Netgi labai gerai pažįstamas.
- Laura? – paklausiau, ir tuojau pat supratau, kad ji – ne Laura. Mano mintys ėmė suktis kaip vijurkas. Ir staiga... aš supratau.
Laura su Šalne, stovinčios prie mokyklos vartų su kažkokia knyga rankose. Tą kartą labai nustebau, kad ta, kuri rūkė, buvo Laura, o ne Šalnė. Tai štai kodėl, supratau, Alesa, būdama demone, galėjo įeiti į mokyklą. Juk mokykla buvo užkeikta, kad į ją neįeitų joks paranormalus padaras. O jos ją atkeikė. Tai štai kodėl vakar, kai surinkau mamos namų numerį, atsiliepė Laura. Nes ji jau kurį laiką gyveno mamos bute, veikiausiai kartu su Tajumi. Greičiausiai. Mano mamą turbūt jau seniai apsėdusi Alesa. O Laurą... Laurą taip pat jau seniai apsėdusi demonė. Ji visą tą laiką nebuvo žmogus. Kiek tiksliai laiko, aš nežinojau. Bet ilgai. Tikrai ilgai.
Tuo pat metu pajutau ir gailestį, ir baimę. Gailėjausi Lauros. Ji neturėjo taip nukentėti. Ji niekuo dėta. Tai tik mano kaltė.
Bet tuo pačiu metu ir bijojau jos. Bijojau demonės, gyvenančios jos kūne.
- Hello, bambinos, - išsišiepė Laura, ir bet koks žmogiškumas jos veide dingo.
Ji judėjo nepaprastai greitai. Per akimirką pagriebė Hiliarą už kaklo ir prirėmė prie sienos kitame kambario gale.
- Tėti, ne! – sukliko Klėja.
Laura pasisuko į mus. Net negalvodama ištiesiau ranką ir su savo galia nubloškiau ją tolyn, ant žemės. Mokytojai rėkdami išsiskirstė į šalis.
- Po velnių, jūs gi turit mus saugoti! Sulaikykite ją!
Laura pradėjo kvatotis šiurpiu, baimę varančiu juoku.
- Sulaikydami mane nieko nepakeisit! Mūsų čia šimtai!
- Kur? Aš nieko nematau! – susierzinusi sušukau.
- Čia! – išsišiepė Laura, ir tuo pačiu metu tūkstančiai langų, esančių visoje mokykloje, sprogo vienu metu. Automatiškai susigriebiau už galvos, saugodama nuo šukių veidą.
Išgirdau, kaip valgykloje ėmė rėkti milžiniška mokinių minia. Negi niekas jų neišleidžia???
- Tu pasirūpink Laura, - sukomandavau Klėjai, - aš privalau eiti.
- Bet kaip???
- Sugalvok pati. Tu stipri, sugebėsi.
Nubėgau koridoriumi atgal. Girdėjau, kaip valgykloje klykė mokiniai – nuo mažų vaikų iki beveik suaugusių. Priešais mane koridoriumi artyn bėgo kažkoks niekad nematytas vaikinas. Iškart supratau, kad jis – demonas. Ištiesiau ranką ir paleidau į jį mėlynąją ugnį. Vaikinas parkrito ir žviegdamas kaip gyvulys puolė draskyti sau krūtinę, kur skaisčiai melsvai degė ugnis.
Pribėgau prie valgyklos durų ir pabandžiau jas atidaryti. Durys neatsidarė, greičiausiai buvo užrakintos iš vidaus.
Paėjau atgal, kiek tai leido koridoriaus plotis, ir įsibėgėjusi spyriau į jas. Nieko. Pabandžiau padaryti tą patį su petimi. Taip pat nieko.
Vėl paėjau atgal. Šįkart į priekį ištiesiau delną. Galų gale tai esu aiškiaregė. Turiu tuo naudotis.
I duris smogė milžiniška vėjo galia, išmušdama jas iš vyrių. Aš ir pati buvau nublokšta atgal, į sieną, nugarą skaudžiai užgavo mano pačios sukurta jėga.
Įsiveržiau į vidų, ir ant savo pečių iškart pajutau rankas. Jos mane bloškė atgal. Priešais veidą išvydau biologijos mokytojo akis. Dabar jos buvo juodos kaip vanduo, į kurį sapne įkritau.
- Tu ten tikrai neisi, - pajutau karštą jo burnos kvapą atsimušant man į kaklą.
Sukaupiau jėgas, ir mokytojas taip pat ėmė rėkti ir raitytis ant grindų, graužiamas melsvos ugnies.
Įbėgau į valgyklą rėkdama:
- Visi lauk! Visi lauk! Bėkite į lauką! Tuojau pat!
Mokiniai puolė bėgti pro duris. Tarp veidų vis ieškojau Emės, bet neradau. Viduje jau buvo demonų. Keli iš jų užpuolė mokinius, bet šie kovojo. Apdovanojau juos mėlynąja ugnimi, ir mokiniai, likę laisvi, taip pat ėmė bėgti.
Minia vis brovėsi ir brovėsi pro mane, stumdydami, užgaudami, netyčia įspirdami, o aš tik stovėjau ir šaukiau Emės vardą. Žinojau – jeigu būtų čia, ji bėgtų tiesiai pas mane. Tačiau patalpa ištuštėjo, o ji taip ir nepasirodė. Jos čia nebuvo. O baisiausia buvo tai, kad prieš man išeinant ji vis dar sėdėjo prie vieno iš stalų, liūdna ir išsigandusi dėl mūsų lemties.
Išbėgau atgal į koridorių.
- EME!!! – suklykiau per visą koridorių.
Ir tuomet... ji man atsiliepė.
- Donatileeee!!! – šaukė Emiliana. Balsas sklido iš viršaus.