Pabudimas (BAIGTA)

14 dalis.

Išbėgau į lauką. Truputį krapnojo, bet iš dangaus pilkumo galėjai spėti, kad lietus netrukus sustiprės.
Šalnė. Ką čia veikia Šalnė? Ji tikrai nepanaši į aiškiaregę. Tad kodėl ji čia?
Nusileidau slidžiais marmuriniais laiptais ir nubėgau prie vartų, už kurių laukė draugė. Klėja labai nenorom nuspaudė nuotolinio valdymo mygtuką, kad mane išleistų. O vos man išėjus į gatvę, vėl juos uždarė.
Gatvėje stovėjo Šalnė su Laura, pastaroji laikėsi šiek tiek atokiau, tarsi manęs bijotų. Mano galvoje sukosi viena vienintelė mintis:
- Kas, po velnių, čia darosi?
- Labas, Donatile.
Stovėjau ir spoksojau į savo buvusią geriausią draugę, kurios, atsidūrusi už storų marmurinių mokyklos sienų, jau nebesitikėjau pamatyti.
- Labas, - galiausiai atsakiau.
- Pasiilgai manęs? – Šalnė akivaizdžiai kalbėjo sarkastiškai. Jos akys, žvelgiančios tiesiai į mane, išdavė, kad ji jaučiasi įskaudinta.
- Atsiprašau, aš -
- Ar žinai, kaip dėl tavęs jaudinausi? – pertraukė ji mane. – Ar žinai, kaip nerimavau? Vieną dieną dar buvai šalia, o kitą tavęs jau nebebuvo. Ir tu nebepasirodei. Dingai kaip į vandenį!
- Nuo šiol aš mokinuosi čia. Šioje mokykloje, - paaiškinau.
- O, aš jau žinau.
- Iš kur?
- Kaip tai iš kur? Nuėjau pas tavo mamą ir išsiaiškinau. Tai ką, dabar esi kažkokia suknista aiškiaregė?
Na, dabar tai ji mane supykdė. Labai supykdė. Veidas užkaito, kumščiai patys susigniaužė – buvau pasiryžusi stoti į žodžių kovą.
- Suknista aiškiaregė? O, ačiū, Šalne. Jau buvau pamiršusi, kokia esi gera draugė.
- Bent jau geresnė už tave. Nepalieku saviškių visiškoje nežinioje, nenutraukiu su jais visų kontaktų per vieną naktį.
- Taip, Šalne, aš esu pati blogiausia draugė pasaulyje. Ir pati tai žinau. Bet kodėl tada vis dar nori su manimi draugauti?
Staiga Šalnės veido išraiška pasikeitė. Skruostai paraudo, o akyse pasirodė ašaros.
- Tu mane palikai! Palikai! Ir ne vien mane, bet ir Laurą! – suriko.
Išgirdusi savo vardą, Laura tarsi prabudo iš transo, į kurį iki šiol buvo panirusi, ir pribėgusi sugriebė Šalnę už rankos bei ėmė tempti.
- Šalne, einam iš čia, - sušnabždėjo, tarsi tikėdamasi, kad aš neišgirsiu.
- Ne! – ji ištraukė savo ranką iš Lauros gniaužtų. – Dona, tu mus palikai!
- Nevadink manęs taip! Ir atsiknisk nuo manęs galų gale! Nebegaliu nieko pakeisti, nes dabar mokausi čia, išeiti mums neleidžia, o svetimų neįleidžia, taigi negaliu nieko padaryti. Manai, kad man tai patinka? Ne... Deja, mes galim bendrauti nebent per facebook, skype, galbūt jie netgi leistų mums susitikti sekmadienį, lankymo dieną, bet padaryti kažko daugiau paprasčiausiai negaliu. Tokios taisyklės...
- Facebook! Skype! Tu gal juokauji? Tai ką, nuo šiol bendrausiu su tavimi tik kažkieno kito nustatytu laiku, tarsi būtum kokia kalinė?
Truktelėjau pečiais.
- Deja, taip. Kitos išeities nėra.
- Ne, Donatile, ne. Aš to nenoriu. Aš noriu matyti savo geriausią draugę bet kada, kai tik užsimanau, o ne vieną kartą per savaitę. Nenoriu, kad dėl kažkokios mokyklos mūsų draugystė būtų suvaržyta. Ir aš padarysiu viską, kad būtų taip, kaip noriu aš.
Susiraukiau.
- Kaip suprasti?
- Aš paprašiau kai ko pagalbos. Ir tas žmogus sutiko, - dabar Laura ėmė tempti Šalnę iš visų jėgų. Ši, nebegalėdama pasipriešinti, nusekė paskui ją. Tačiau nepaisydama to, kad yra tempiama tolyn, ji ir toliau, atsisukusi į mane, kalbėjo. – Dabar aš pasitraukiu, bet jau greitai ateisiu dar kartą. Ir kitą kartą ateisiu su juo, o jis tave iš čia ištrauks, pamatysi!
- Šalne, nereikia! Nepridaryk nesąmonių! – surikau jai pavymui. – Aš nenoriu niekur eiti. Man čia visai patinka, - prisipažinsiu, taip sakydama truputį melavau.
- Užtat daug kas nori, kad sugrįžtum. Bendraklasiai, mokytojai, Laura, aš... netgi tavo mama. Niekas nesupranta, kur dingai. Donatile, prašau, sugrįžk.
Atsidusau.
- Aš negaliu. Atsiprašau, - paskutinį žodį sušnabždėjau vos girdimai.
Šalnė nieko neatsakė. Jos jau buvo tolokai nuėję, tad abejojau, ar apskritai mane girdėjo.
Lietus smarkėjo. Tačiau aš vis dar stovėjau lauke, žvelgdama į nutolstančias drauges.
Ką Šalnė sugalvojo? Kas tas jis – žmogus, padėsiantis jai ištempti mane iš aiškiaregių mokyklos? Ar tik ji neketina pridirbti kažkokios nesąmonės?
Atsidusau dar kartą. Tikiuosi, ji susiprotės pati, ir nepadarys ko nors, dėl ko tektų gailėtis ar raudonuoti iš gėdos.
- Donatile! – kažkas pašaukė mane iš mokyklos pusės.
Atsisukau. Tai buvo Hiliaras. Jis stovėjo tarpduryje ir mostu kvietė mane sugrįžti.
- Ateik į vidų! Per tokį lietų tikrai peršalsi!
Iš tiesų – lietus visai įsismarkavo. Pylė kaip iš kibiro, mano rūbai buvo kiaurai permirkę.
Paskutinį kartą pažvelgiau į savo drauges, bet pamačiau tik juodus taškelius, nykstančius tolyje. Vat jos tai tikrai peršals.
Kaip keista, pagalvojau. Mano praeitis – Šalnė ir Laura, geriausios draugės iš buvusios mokyklos – nueina tolyn, o mano dabartis ir ateitis – Hiliaras, mano naujosios mokyklos direktorius, ir nauja draugė, Klėja – kviečia sugrįžti. Jaučiausi taip, tarsi dabar pat būčiau priversta apsispręsti, kurį iš gyvenimų rinktis – senąjį ar naująjį.
- Donatile! – netekdamas kantrybės piktai suriko Hiliaras.
Lietus virto kruša, tokia stipria, kokios būna tik vidurvasarį, o anaiptol ne rudenį, kaip dabar.
- Ateinu! – atsišaukiau.
O tada patraukiau atgal į mokyklą.