Pabudimas (BAIGTA)

17 dalis.

Atėjo dar vienas sekmadienis. Dar vienas ilgas, mirtinai nuobodus sekmadienis.
Mamos net nelaukiau. Žinojau, kad jei ji atvyktų, kas nors vistiek ateitų ir man praneštų, o beprasmiškai laukdama jaučiausi kaip paskutinė kvaiša. Taigi kol kiti mokiniai bendravo su savo artimaisiais, tūnojau savo kambary ir ruošiau namų darbus.
Iš esmės gyvenimas pastarosiomis dienomis buvo visai geras. Adrijus vėl ėmė su manimi kalbėtis, tiesa, tik labai bendromis temomis, tokiomis kaip mokslai, be to, sukinėdavosi aplink tik tada, kai būdavo ir daugiau žmonių, tarsi bijotų likti su manimi dviese. Kiti draugai, rodos, to nepastebėdavo, ar bent jau stengėsi elgtis taip, lyg nepastebėtų, ir aš buvau jiems dėl to dėkinga. Dar ir pati nebuvau visiškai tikra dėl to, ką jam jaučiu.
Na, o kai dėl Zarinos, tai po mano „lūžio" ji visiškai persimainė. Kurį laiką net negalėjau patikėti, kad ji tikrai suvaidino visas tas emocijas. Tačiau galiausiai supratau, kad tai tiesa, o Zarina – tiesiog labai gera aktorė, nes ji elgėsi su manimi ne tik kad padoriai, bet ir, galima sakyti, draugiškai. Ji nepykdavo, jeigu savo galiomis ką nors sudaužydavau, nerėkdavo, jei kas nors nepavykdavo, o mano šiuo metu tiesiog nesuvaldomų galių nebepeikė ir nebevadino manęs nevykėle. Pamokos su ja tapo netgi visai įdomios, išskyrus meditaciją, kuri kaip buvo, taip ir liko mirtinai nuobodi.
Vienu žodžiu, mano gyvenimas pirmą kartą bent pusėtinai susitvarkė.
Taigi šiandien, sekmadienį, kaip jau sakiau, ruošiau pamokas, nes neturėjau daugiau ką veikti. Gulėjau ant pilvo lovoje, o priešais atverstas gulėjo vadovėlis. Pusiau snūduriavau, ir turbūt būčiau porai valandų užsnūdus, jeigu ne... vartų skambutis.
- Ir vėl? – pašokusi nuo lovos nusistebėjau.
Taip, tikrai. Tin – tin, nuskambėjo per visą mokyklą. Kažkas spaudė durų skambutį iš išorinio pasaulio. Dar kartą.
Nuskubėjau koridoriumi link išėjimo. Kas galėtų skambinti? Galbūt šįkart tai tikrai koks nors aiškiaregys, kuris jau netrukus pataps mūsų mokyklos mokiniu? O gal... galbūt tai Šalnė, žadėjusi sugrįžti dar kartą, tik jau kartu su kažkokiu paslaptingu žmogumi? Sunku pripažinti, bet iki pat šios akimirkos buvau apie ją su Laura visai pamiršusi. Jos išgaravo man iš galvos per visas problemas, kurių tuo metu turėjau nemažai. Tačiau dabar... Dieve, kad tai tik nebūtų ji. Tik ne ji, maldauju. Dar kartą ištverti visą tą „tu esi bloga draugė ir aš tavęs nekenčiu, bet ramybėje vistiek nepaliksiu" nesąmonę? Na jau ne. Ačiū, nereikia.
Pagaliau priėjau lauko duris. Prie jų nebuvo jokių kitų žmonių, išskyrus Klėją. Matyt, dabar visi buvo pernelyg užsiėmę bendravimu su savo šeimomis, kad rūpintųsi kažkokiu kvailu skambučiu. Puikiai juos supratau. Jeigu šiuo metu būčiau su mama, irgi tuo nesirūpinčiau.
Klėja žiūrėjo į ekranėlį, rodantį, kas paspaudė skambutį. Ji stebėjo atėjusius žmones taip įdėmiai, kad net nepastebėjo, kaip atėjau aš.
- Kas ten? – paklausiau, o Klėja krūptelėjusi atsisuko.
- Ten... – numykė ji. Ir aš iš karto viską supratau.
- Ten Šalnė, tiesa? Mano draugė. Su kita mergina, kurios vardas Laura. Irgi mano drauge.
Klėja linktelėjo.
- Ir dar kažkoks vaikinas, - pridūrė.
Susiraukiau.
- Ką? Koks dar vaikinas?
Priėjau prie ekrano. Klėja tyliai užleido man savo vietą, ir aš įsispoksojau į nepažįstamąjį. Bruožai buvo neryškūs, išskydę, nes filmavimo kamera kokybe nepasižymėjo, tačiau vaikinas, kurį išvydau, man pasirodė kažkur matytas. Tik niekaip negalėjau prisiminti, kur.
- Ką darysim? – atsisukusi paklausiai Klėjos. – Eisim su jais pasikalbėti?
Kol ji atsakė, tylą be perstojo virpino čirpiantis durų skambutis, kuri spaudinėjo tas keistai pažįstamas vaikinas.
- Nežinau. Jos juk atėjo norėdamos tave iš čia ištraukti, tiesa? Galbūt nevertėtų...
Atsidusau ir įsirėmiau rankom į šonus.
- Gerai. Bet ką tuomet darysim? Lauksim, kol jiems atsibos? Kol nueis patys?
-Neįsivaizduoju, ką daugiau galėtumėm padaryti. Tėčio nelabai norėčiau į tai painioti.
- Gerai. Tuomet palauksim.
Tačiau... minutės ir toliau bėgo, o vaikinui spausti skambutį vis neatsibodo. Užtat įkyri melodija mano smegenyse ėmė tiesiog spengte spengti.
- Viskas. Nebegaliu. Einu įkrėsti jam truputį proto, - pasakiau žengdama prie durų.
- Palauk, ne! Tėtis tikrai užpyks, jeigu taip padarysi, - ji kalbėjo apie Hiliarą.
- Man vienodai šviečia, - atsakiau, - jeigu jis tuojau pat nenustos, mano smegenys ištirps tiesiogine to žodžio prasme.
Klėja atsidūsėjo.
- Eisiu su tavimi.
Aš atidariau duris. Klėja iš kišenės sugriebė vartų atidarymo pultelį, ir mes abi patraukėme į lauką.
Drožiau į priekį skubiai, nesidairydama, sugniaužusi rankas į kumščius taip, kad net pabalo krumpliai. Klėja bandė nuo manęs neatsilikti, tačiau jai nekaip sekėsi. Visas šis reikalas erzino, o dabar bet koks susierzinimas iššaukdavo mano galias, tad turėjau labai valdytis, kad ko nors nepridaryčiau.
Vartai prieš mus prasivėrė. Nelaukdama, kol jie pilnai atsidarys, išsmukau į gatvę. Ir beveik kaktomuša atsitrenkiau į įkyrųjį skambintoją.
Sustojau ir pažvelgiau tiesiai į ramybės drumstėjo akis. Girdėjau, kaip uždususi Klėja atsidūrė man už nugaros, vartai ėmė vertis.
Ir tada... aš jį atpažinau. Tas vaikinas. Aš tikrai jau buvau jį mačiusi. Tik vieną vienintelį kartą. Kapinėse. Paslaptingasis vaikinas iš kapinių, kuriuo aną kartą taip susižavėjau, dabar ir vėl žvelgė man į akis ir valiūkiškai šypsojosi.
- Ką... – sumikčiojau, - ką tu čia veiki?
- Atėjau išvaduoti tavęs iš šios didelės baisios pilies, mano princese.
Piktai pažvelgiau į Šalnę. Ji atrėmė mano žvilgsnį.
- Tu nejuokavai.
- Tai aišku.
- Atsivedei žmogų, kuris padėtų tau mane iš čia ištraukti.
- Jis nepadės. Jis ir ištrauks.
Pažvelgiau į Laurą. Ji ir vėl laikėsi atokiau, vengė mano žvilgsnio. Matyt, ne visai pritarė Šalnės sumanymui, ir gėdijosi, kad prisidėjo. Nutariau, kad jos užsipulti nereikėtų. Užtat Šalnė manęs visai nesigailėjo:
- O kas čia? – parodė pirštu į susigūžusią Klėją. – Tavo nauja geriausia draugė?
- Galbūt ir taip, - atsakiau.
Šalnės veidą iškreipė skausmo grimasa. Aš ją įskaudinau.
- Daryk viską, ką privalai, tik ištrauk ją iš čia, - sušnibždėjo vaikinui.
Vaikinas dar labiau išsišiepė ir patraukė link manęs.
- O man ir nereikės nieko daryti, - pasakė priėjęs. Mūsų veidus vienas nuo kito skyrė vos pora centimetrų. – Labas. Aš esu Tajus. Atėjau čia, kad išeitum ir tos kvailos mokyklos ir grįžtum namo.
- O kas tau iš to?
- Tu – aiškiaregė, tad gali man daug kuo pasitarnauti, - nustėrusi pažvelgiau jam į akis.
Kas iš tiesų yra šis vaikinas? Jis ėmė atrodyti įtartinas. Galbūt jis ir yra viena iš tų mitinių, paranormalių būtybių, apie kurias pasakojo Hiliaras? Galbūt aš turėčiau jo saugotis?
Pasitraukiau per žingsnį atgal.
- O kas, jeigu aš nenoriu niekur eiti?
- Tu privalai, - jis žengė žingsnį į priekį, mus ir vėl skyrė vos pora centimetrų. – Jeigu to nepadarysi, tavo mamytei blogai baigsis.
Perbalau. Ar jis kažką padarė mano mamai? Ar todėl ji kiekvieną sekmadienį neateina manęs aplankyti?
- Ką jai padarei, bjaurybe? – sušnypščiau.
- Kol kas dar nieko. Tačiau jeigu neklausysi manęs, demonas, kurį palikau su ja, su malonumu ją truputėlį pakankins.
Demonas? O Dieve, ne... Šalnė paprašė pagalbos iš demono. Kas jai bus? O kas bus man? Mano mamai? Mes smarkiai prisidirbom. Šįkart tikrai smarkiai.
- Tu – demonas, - konstatavau faktą žiūrėdama jam į akis.
Demonas nežymiai linktelėjo, o tada ir vėl parodė man savo dantis.
- O Dieve, - prisidengiau delnu burną, - Šalne, tu susidėjai su demonu.
- Padaryčiau bet ką, kad tik tu sugrįžtum, - trumpai atsakė ji.
Susverdėjau. Jutau, kad tuoj apalpsiu. Klėja sugriebė mane už rankos, kad nepargriūčiau.
- Ne, - tvirtai nukirtau, - aš to nedarysiu. Šalne, Laura, atsiprašau. Bet tai neįmanoma. Aš jau apsisprendžiau. O tave, demone, aš sunaikinsiu.
Užsimerkiau. Leidau pykčiui užlieti kūną, užtemdyti mintis. Pyktis buvo mano varomoji jėga. Ir aš jau žinau, ką su ja daryti. Aš sugebėsiu ja pasinaudoti. Aš tai padarysiu.
Ištiesiau delną į priekį. Tiesiai į Tajaus širdį. Toks kampas turėtų tikti. Dabar tereikia atsiduoti jausmams. Ir savo galioms.
Pajutau jėgą, besiveržiančią iš mano vidaus. Nematomo vėjo pavidalu ji atsimušė Tajui į krūtinę. Ji atplėšė šį nuo žemės, pakėlė kaip pienės pūką ir nunešė į kitą gatvės pusę.
Tajus atsimušė į kitoje gatvės pusėje esančią mūrinę tvorą. Sunkus dunkstelėjimas bylojo, kad smūgis buvo stiprus. Iš plaučių išėjo visas oras, ir Tajus dusliai iškvėpė. Jis susvirduliavo ir, neišlaikęs pusiausvyros, atsisėdo ant žemės.
- Jeigu nuskriausi mano mamą, Šalnę ar Laurą, užmušiu tave. Nejuokauju. Aš tai galiu padaryti, patikėk. Jeigu sugrįši čia, užmušiu tave. Patikėk, aš sugebėsiu.
Demonas atsirėmė delnu į grindinio plyteles ir pabandė pakilti. Jis žiojosi kažką sakyti, bet aš apsisukau ir patraukiau link vartų, nelaukdama, kol jis prabils. Klėja skubiai juos atidarė. Mes įėjome į kiemą, kol demonas dar net nebuvo spėjęs atsistoti.