Pabudimas (BAIGTA)

44 dalis.

Jie išsiveržė iš miškų lyg juoda masė, lyg nežemiška jėga, lyg mirtis. Medžiai aplink juos ėmė degti, ugnis ir dūmai nuo jų kilo aukštai aukštai, iki pat debesų. Demonai atėjo.
Ten, kur jie ėjo, tirpo sniegas. Galėjau prisiekti, kad žemė po jais virto juoda derva. Jų buvo nedaug: gal dvidešimt, gal ir mažiau, bet jie atrodė tokie pavojingi, jų žvilgsniai buvo tokie beprotiški, kad iškart supratau – tai jie. Taryba.
Priekyje ėjo vyras nuoga krūtine, tamsaus gymio, juodais plaukais, tatuiruotėmis išmargintu kūnu. Isajus, supratau. Rankoje jis laikė ietį tarsi koks urvinis žmogus, nebijantis šalčio, nebijantis pavojų, nebijantis nieko. Jis žvelgė tiesiai man į akis.
Po jų iš miško išėjo dar kažkas, tačiau tai nebuvo žmonės, veikiau... padarai. Staiga aplink pasklido stipri sieros smarvė, vos susivaldžiau nesusigriebusi už nosies. Kai padarai ėjo žeme mokyklos link, sniegas virto derva, o medžiai pajuodo ir užsidegė. Tai buvo pragaras žemėje.
Mes jų neįveiksim, supratau.
Kurį laiką tiesiog stebėjau demonus, artėjančius link mokyklos, o mano smegenys vis dar bandė apdoroti tą faktą, kad jie tikrai čia. Kažkodėl viskas atrodė nerealu, netikra. Tačiau kai kūnas pagaliau atsigavo nuo šoko ir aš suvokiau, kas vyksta, pakraupau. Giliai įkvėpiau ir iš visų jėgų sušukau:
- JIE ČIA!!!
Nereikėjo mokėti estų kalbos, nereikėjo sakyti ar aiškinti, kas atsitiko: visi suprato, ką reiškė tas siaubo persmelktas klyksmas. Pro duris pasipylė mokiniai, mokytojai, visi. Gabrielis bėgo pirmas, išsiėmęs tą patį durklą, kurį vakar buvo nukreipęs į Alesą su Tajumi.
Demonai nepaprastai greitai artėjo.
- AAAA! – sušuko Gabrielis tarsi ir karo šūkį.
- AAAA! – iš kito mokyklos sodo galo atsiliepė Isajus, iškeldamas į orą ietį.
O tuomet... viskas prasidėjo. Demonai pasklido po kiemą, artėdami link mokinių kaip šmėklos, o jų figūros mirgėjo akyse, tarsi jie patys būtų nulipdyti iš dervos: kartais jie atrodydavo beveik kaip žmonės, kartais panašėdavo į juodą, neaiškią masę, o kartais tapdavo tokio baisumo padarais, kad amžino gyvenimo pragare siaubas tapdavo realus ir išgąsdindavo labiau nei kas nors kitas pasaulyje.
Ištiesiau ranką, ir ėmė pūsti smarkus vėjas, jis vis stiprėjo ir stiprėjo, kol virto pūga, lediniu, nepaprastai stipriu vėju. Užgeso degantys medžiai, demonai ėmė eiti lėčiau, badydami pasipriešinti vėjo galiai. Atrodo, tik vieno Isajaus tai neveikė: jis ir toliau žingsniavo manęs link, buvo jau visai arti, galėjau įžiūrėti, ką vaizduoja to tatuiruotės.
Gabrielis puolė į priekį, o paskui jį – visi kiti.
Prasidėjo kova. Nelabai supratau, kas vyksta, tik toliau leidau vėją, bandydama sustabdyti demonus. Atrodo, Gabrielis nudūrė kelis, bet paaiškėjo, kad jie, tarsi ir neturėdami kūno, negali būti padurti: juoda oda ir vėl susijungdavo, ir žaizdos išnykdavo. Matyt, nužudyti juos galėdavai tik tada, kai demonai būdavo žmogaus kūne.
Nebegalėjau daugiau nei sekundei ilgiau išlaikyti vėjo. Teko pasiduoti.
Kai tik nustojau naudoti galią, pajutau, kaip kažkas iš už nugaros sugriebė mane už kaklo ir ėmė smaugti. Išsigandusi atsukau delną priešininkui į pilvą ir paleidau šiek tiek Dieviškosios ugnies.
Priešininkas žagtelėjo ir mane paleido. Atsisukusi pamačiau, kad tai buvo vienas iš demonų, turinčių žmogišką kūną, vadinasi, vienas iš Tarybos narių. Demonas bandė užgesinti ugnį, bet jam nelabai sekėsi.
- Kas tai??? – piktai suriko.
- Tai, kas tave sunaikins, - pasakiau paprastai, ištiesdama ranką į priekį. – Dek, žąsine.
Demonas paskendo liepsnose. Ugnis veržėsi netgi iš jo gerklės. Jis ėmė šaukti, tačiau tai nepadėjo. Nukreipiau į jį visą savo pyktį. Demonui tai visai nepatiko. Jo balsas ėmė pamažu tilti, supratau, kad jis miršta.
Staiga pasijutau gulinti ant žemės. Buvau nublokšta. Sniegas aplink mane ėmė tirpti; išvydau juodas rankas. Pažvelgiau į savo užpuolėją ir išvydau vieną iš demonų be žmogiško kūno. Tai buvo pabaisa tikrąja to žodžio prasme.
- Maniau, kad negalite vaikščioti žemės paviršiumi be žmogiško kūno, - sušnypščiau apimta pykčio. – Ką čia veiki, išsigimėli?
- Mes ir negalime, - pasakė demonas tokiu baisiu balsu, kad pajutai, kaip kūnu nueina pagaugai, - todėl atnešėme pragarą čia.
- KĄ?
Demonas nusikvatojo.
- Per valandą viskas čia sudegs ir išnyks. Liks tik labai, labai gili duobė. Ir žmonės ją vadins pragaro skyle, nes pro čia veršis lava, karščiausias skystis pasaulyje. Ir tai bus vienintelė vieta pasaulyje, kur žemė ir pragaras susijungs.
Akimirką buvau visiškai sutrikusi. Jie atnešė pragarą čia? Čia bus duobė? Kokia dar duobė??? Ar jis sako, kad šiai vietai gresia išnykimas?
- Meluoji, - atsakiau galiausiai.
- Na, mano išvaizda sako kitaip, tiesa? – tą akimirką nuo jo odos atsiskyrė keli verdančios dervos lašai ir užtiško man ant odos. Suklykiau iš skausmo.
- Na, o dabar eime iš čia, - tarė demonas, - turiu pristatyti Isajui tave sveiką ir gyvą.
Jis sugriebė mane už pečių, ir aš ėmiau rėkti nesavu balsu, nes jo rankos svilino kaip ugnis: mano drabužiai užsidegė, o oda tapo raudona.
- Neliesk jos! – staiga sušuko kažkas jam už nugaros.
Demonas paleido mane ir pažvelgė į kalbantįjį. Tai buvo Adrijus. Jis stovėjo ištiesęs į demoną ranką.
Padaras puolė Adrijų, bet šis į jį paleido visas savo galias. Atrodė, kad demonas ėmė dusti: jis susigriebė už kaklo, parklupo ant kelių ir ėmė garsiai švokšti.
- Mirk, šlykštyne, - pasakiau ir padegiau jį Dieviškąja ugnimi.
Šalia ką tik sudeginto demono gulėjo kitas, jau vos smilkstantis lavonas, greičiausiai Tarybos nario, kuris prieš tai mane užpuolė.
- Adrijau, - pasakiau įsakmiai, - susirask Olavą ir pasakyk, kad išgabentų visus mūšyje nedalyvaujančius mokinius iš mokyklos. Atrodo, maždaug už valandos ši vieta išnyks.
- Kaip suprast – išnyks?
- Neklausinėk! Eik! – sušukau netekusi kantrybės. Įtampa ir stresas varė mane iš proto.
Jis nubėgo. Atsisukau ir žiebiau demonui, bėgančiam tiesiai į mane, dar vienu ugnies pliūpsniu.
Taip dar kurį laiką kovojau, vien puldama ir gindamasi, nematydama nieko aplink. Nežinojau, kiek laiko prabėgo; rodos, jis sustojo. Vis galvojau ir galvojau, kad nereikėjo mums leisti kitiems mokiniams kovoti drauge. Turbūt nei vienas iš mūsų nenumanė, kad viskas bus taip rimta. Visi pasitikėjome Gabrieliu, mūsų išgelbėtoju. Tačiau iš tiesų viskas buvo kur kas sudėtingiau. Ir dabar aš bijojau, kad nei vienas iš mokinių, sutikusių kovoti dėl manęs, nemirtų. Taip aš sugriaučiau jų gyvenimus, jų ateitį, jų tėvų, draugų ir artimųjų gyvenimus, ir, be abejo, Olavo karjerą, nes jo darbas kaip mokyklos direktoriaus tikrai baigtųsi. Nors turbūt ir aš, ir jis nuo pat pradžių giliai širdyje nujautėm, kad kova su demonais pabaigs jo karjerą. Tik dabar ji visai nebuvo svarbi. Svarbios buvo tik žmonių gyvybės.
Staiga iš kažkur pasigirdo automobilių burzgimas, o iškart po jo – šiurpus riksmas, primenantis veikiau sireną nei žmogaus balsą. Pažvelgiau garso pusėn ir išvydau porą automobilių ir autobusų, pilnus vaikų, o prie pirmojo autobuso vairo sėdėjo pats Olavas. Atrodo, jis paklausė mano patarimo ir išvežė vaikus, buvusius mokykloje, o gal ir kai kuriuos, kurie kovojo mūšio lauke. Automobiliai ir autobusai, vairuojami estų mokyklos mokytojų, važiavo keliu į mišką, skiriantį mokyklą nuo išorinio pasaulio, o jiems iš paskos bėgo gal penkiasdešimt demonų, tų juodų, beformių padarų. Vienas iš jų, bėgantis priekyje, staiga užšoko ant autobuso ir ėmė plėšti jo stogą lyg kokį šokoladinio batonėlio popierėlį.
- Ne! – sušukau ir ėmiau bėgti link kelio.
Kai buvau jau pakankamai arti, kad mano galios pasiektų demoną, paleidau į padarą mėlynąją ugnį. Šis suklykė tuo savo šiurpiu balsu, primenančiu sireną, ir nukrito ant žemės. Stebėjau, kaip jis rimsta, o tada ėmiausi kitų.
Iškėliau ranką į viršų lyg ką nors kelčiau, ir žemės luistai pakilo į orą lyg po galingo žemės drebėjimo. Jie užstojo demonams kelią nuo autobusų. Tuomet, kol šie dar nespėjo susivokti apeiti žemės sienos, paleidau į juos vieną ilgą juostą ugnies, kaip kad vakar, kai atskyriau Gabrielį ir Alesą su Tajum Dieviškosios ugnies siena. Dieve, atrodo, kad tai nutiko prieš visą amžinybę, nors iš tiesų tebuvo vos vakar.
Demonai ėmė šaukti, ir atrodė, kad Apokalipsė jau prasidėjo. Bet netrukus jie nurimo, ir aš lengviau atsikvėpusi stebėjau, kaip jauniausi mokyklos mokiniai saugiai keliauja namo.
Tačiau tada kažkas iš už nugaros sugriebė mane, ranka prispaudė kaklą, priglausdamas mano kūną prie savo ir pakeldamas mane į orą. Ėmiau dusti.
- Negi tikėjaisi laimingos pabaigos, mergyt? Tuomet, deja, turiu tave nuvilti, - į ausį sušnibždėjo kimus ir grėsmingas balsas.
Iš karto supratau – tai Isajus. Ėmiau muistytis, spardytis ir vis bandžiau paleisti į jį Dieviškąją ugnį, bet nepataikydavau. O jis tik dusliai juokėsi.
- Jeigu elgsiesi ramiai, niekas nenukentės. Išskyrus tave, žinoma, - Isajus šiek tiek atlaisvino gniaužtus.
Pasinaudojau paskutine proga ir paleidau į jį ugnį. Mano nuostabai, jis nusikvatojo ir delnu ją užgesino.
- Tu nežinai, kas aš esu, jeigu manai, kad gali mane nužudyti su šitu žaisliuku. Aš esu toks pats galingas kaip ir suknistas mūsų Valdovas, Liuciferis. Ir jeigu man pasiseks, tapsiu jo dešiniąja ranka, mergyt. O tuomet... aš, galima sakyti, valdysiu visą pasaulį. Ne, palauk, ne pasaulį... – jis apsimetė rimtai mąstantis. – Visą VISATĄ.
Staiga kažkas pertraukė jo kalbas. Pajutau kažką aštraus prie pat savo nugaros.
Isajus mane paleido, ir atsisukusi pamačiau, jog jo krūtinėje styro peilis, o nuo šio galo laša juosvas kraujas. Isajus įsispoksojo į savo krūtinę, tarsi negalėdamas patikėti, kad tai iš tiesų vyksta, o tada pasisuko ir suurzgė ant savo užpuolėjo.
Tai buvo Tajus.
- Ne! Aš eisiu su tavimi! Neliesk jo! – šaukiau Isajui, bet jis nesiklausė.
Mačiau, kaip Isajus suėmė Tajų už galvos. Mačiau, kaip palietė kaklą. Veržiausi link Tajaus, bet negalėjau sustabdyti to, kas turėjo įvykti po kelių sekundžių. Aš tik spėjau paliesti jo ranką. Mūsų pirštų galai vos spėjo susiliesti, o tada Isajus nusuko jam sprandą.
- Tajau, ne!!! - suklykiau.
Tačiau gyvybė Tajaus akyse jau geso.