Pabudimas (BAIGTA)

15 dalis.

  - Ir ką tu sau galvojai??? – sušuko Hiliaras man įžengus į vidų.
Klėja jau laukė manęs su rankšluosčiu rankose. Paėmiau jį ir priglaudžiau prie varvančių plaukų.
- Ten buvo mano draugės, - paprastai atsakiau.
- Ko jos norėjo? – paklausė Klėja.
- Kad sugrįžčiau. Kad pabėgčiau iš šios mokyklos. Bandė sugraudinti, paskui sugėdinti, o galiausiai netgi grasino, tačiau nelabai kas iš to gavosi, - atsakiau.
- Dabar tai nesvarbu, - tarė Hiliaras. – Tau reikia karštos arbatos. Jeigu tuojau pat nesušilsi, gausi plaučių uždegimą.
- Nepamirškim sausų drabužių, - pridūrė Klėja.
Per porą minučių buvau nutempta į savo kambarį ir perrengta švariais rūbais, o vos man persirengus, į kambarį įžengė Hiliaras, nešinas puodeliu arbatos. Kai man į rankas buvo įbruktas puodelis, Hiliaras sugrįžo prie savo pirmojo klausimo:
- Na, tai ką gi tu sau galvojai?
Atsidusau.
- Nieko. Aš negalvojau nieko, - šiek tiek užpykusi atkirtau.Toks įkyrus Hiliaro globėjiškumas jau ėmė varyti mane iš kantrybės.
- Juk žinai, kad eiti už mokyklos ribų be mokytojo leidimo yra draudžiama, - nepaisydamas mano susierzinusios veido išraiškos, varė jis toliau. – O dar bendrauti su nepažįstamaisiais!
-Jos nėra nepažįstamosios! Jos – mano draugės!
- Mes niekados negalime būti tuo tikri! Ar žinai, kad tokie bjaurybės kaip demonai gali apsėsti bet kokį gyvą padarą, tarp jų ir žmogų? Silpnesni demonai kartais negi pasinaudoja daiktais, primenančiais kokį nors gyvą padarą, kad prisiviliotų ir apsėstų žmogų. Todėl mes dėl nieko negalime būti tikri!
- Tikrai? Tada kodėl kiekvieną sekmadienį įleidžiate į mokyklą visą pulką nepažįstamųjų?
- Mokykla yra apsaugota užkeikimais. Į ją negali patekti nei vienas antgamtinis padaras. Išskyrus tokius kaip Amarilė, kurie patenka į vidų dar prieš paleidžiant užkeikimą. Tačiau išeidama už mokyklos ribų... tau atsidūrus išoriniame pasaulyje, mes jau niekuo nebegalime padėti.
Abu šiek tiek aprimome. Rodos, mūsų pykčio atsargos išseko.
Hm, mąsčiau, įdomu. Taigi čia negali prasiskverbti nei vienas paranormalus niekšelis ( išskyrus vargšę Amarilę, kuriai tai neišėjo į naudą), tačiau vos tik išeinu laukan, galiu būti užpulta demonų ir visokių kitokių bjaurasčių. Keista, nes bent jau kol kas niekas man ant kaklo nesikorė. O draugės, su kuriomis šiandien susiginčijau, tikrai neatrodė kaip apsėstos. Bet, nors ir nesinorėjo to pripažinti, turėjau sutikti, kad Hiliaro žodžiai privertė mane susimąstyti. Be to, man ėmė aiškėti dar kai kas – Hiliaras tikrai pernelyg manimi rūpinosi. Ir kuo daugiau mąsčiau, tuo labiau suvokiau, kad tai, ką galvoju, yra tiesa. Hiliaras elgėsi su manimi pernelyg familiariai. Pernelyg bijojo dėl to, kas man nutiks. Jam aš nebuvau tik dar viena mokinė iš jo mokyklos. Nebuvau nei tiesiog jo dukros draugė. Ne.
Jis elgėsi su manimi kaip su savo dukra.
Ši mintis privertė mane nustebti, suirzti ir net šiek tiek išsigąsti. Kodėl jis elgiasi su manimi kaip su savo vaiku? Nes esu Klėjos draugė ir kambariokė? Nes turiu tik motiną, bet ne tėvą? Todėl, kad net ir motina nesiteikia ateiti manęs aplankyti? Ar taip ir yra? Ar jis elgiasi su manimi kaip su savo dukra todėl, kad jaučia man gailestį?
Užpykau. Labai, labai užpykau. Pyktis užliejo mane visą, numaldydamas kitas, pašalines, emocijas. Man nereikia gailesčio. Ne, aš nesu kažkokia vargšė našlaitėlė, neturinti namų ir šeimos, verkianti kiekvieną naktį todėl, kad niekas netiki, jog turiu galių.
Pykčiui aptemdžius sąmonę, įgavau drąsos. Nekenčiau viso pasaulio. Mamos, tėčio, Šalnės, Lauros, Klėjos, Adrijaus, Hiliaro ir... Zarinos. O, tos kalės turbūt nekenčiau labiausiai.
Staiga, įkaitusioms mano smegenims susišvietus taip ir ne kitaip, nutariau čia pat išspręsti visus klausimus, susijusius su Zarina, kuriuos iki šiol pernelyg bijojau iškelti aikštėn:
- Direktoriau Hiliarai, - kreipiausi nepaprastai mandagiai, - noriu, kad man pakeistų mokytoją Zariną į ką nors kitą.
- Tu... nori atsisakyti Zarinos? – jis tarsi nesuprato mano žodžių.
Palinkčiojau galva.
- Bet kodėl?
- Todėl, kad su ja nedarau jokios pažangos, ir ji labai griežta, tad kone kiekvieną dieną po pamokų grįžtu apsiverkusi, ir nemanau, kad dėl to, jog turiu kažkokių galių, privalau taip kentėti.
Hiliaras nieko neatsakė. Rodos, jis vis dar bandė suvokti tą faktą, kad man gali nepatikti Zarina.
- Ne, - galiausiai teatsakė.
- Kodėl ne?
- Nes ji yra geriausia šios mokyklos mokytoja. Ji moko tik išrinktuosius. Tau labai pasisekė, kad ji išsirinko mokyti tave.
Pala pala... PASISEKĖ? Jau atslūgstantis pyktis staiga ir vėl ėmė virti mano kraujyje.
- O kas, jeigu aš nenoriu būti mokoma geriausios mokyklos mokytojos? Kas, jeigu nenoriu būti išrinktąja?
Jis tik papurtė galą.
- Ne, - pakartojo, - ne, Donatile, ne.
Na, dabar tai jau viskas, pagalvojau. Daugiau valdytis tiesiog nebegaliu.
- aš neketinu aukoti savo nervų ir laiko kažkokiai kvailai bobai, kuri daugiau nieko nedaro, tik ant manęs rėkia arba mane žemina, - užstaugiau. – Ir jeigu jos nepakeisit – aš išeisiu iš čia! Man vienodai šviečia! NENORIU BŪTI JOKIA SUKNISTA IŠRINKTĄJA! Jau ir tai per daug gyvenime prisikentėjau.
Hiliaras tiesiog užsiuto.
- Jeigu taip, tai kur yra durys, manau, žinai!
Nustėrau. Supratau Hiliaro užuominą. Jis varo mane lauk.
Neilgai tebuvau šioje mokykloje, pagalvojau. O dabar galėsiu grįžti į savo mėšliną gyvenimą su mama, kuriai absoliučiai nerūpiu, galbūt susitaikysiu su draugėmis, kurios ant manęs niršta, ir galiausiai vėl eisiu į mokyklą, kurioje niekas netikės mano paranormaliais sugebėjimais(neabejojau, kad Šalnė su Laura išplepės mano paslaptį, sužinotą iš mamos, visai mokyklai), o galbūt netgi vadins keistuole, kai padarysiu kažką antgamtiško.
Jau buvau bebėganti traukti iš spintos krepšių, idant susikraučiau į juos visus savo daiktus, kai Klėja pribėgo prie manęs, užstodama man kelią, ir sustabdė:
- Palauk, Donatile! Prašau, neišeik!
Atsisukau į ją, norėdama mestelėti kokią kandžia repliką, kai pamačiau, kad ji verkia. Ir ne šiaip verkia, o tiesiog raudoja.
Sustingau.. Rėkdami vienas ant kito su Hiliaru visai pamiršom, kad Klėja irgi yra čia. O ji, rodos, labai jautriai reagavo į mūsų ginčą. Nors net aiškiai nesupratau, kodėl. Bijojo, kad išeisiu? Išsigando tėčio reakcijos? Kas žino. Bet atrodė tikrai velniškai smarkiai išsigandusi.
Nutrenkiau rankose laikomus pavienius suglamžytus drabužius, kuriuos prieš tai nutraukiau nuo kėdės atlošo ir ketinau įmesti į krepšį, ant žemės, o tada ją apsikabinau. Ji įsikniaubė man į petį ir ėmė sriūbauti kaip mažas vaikas.
- Tu... mano... vienintelė... draugė. – Trumpam nutilo. - Kodėl... jūs... abu... tokie... pikti? – tiesiog iškūkčiojo žodžius.
Pažvelgiau į Hiliarą. Jis buvo įsmeigęs akis į savo dukrą, veide atsispindėjo gailestis ir kaltė.
- Atsiprašau, - ištarė pamatęs, kad į jį žiūriu, - bet mokytojos pakeisti tikrai negaliu.
Jis patraukė prie durų. Klėja ir toliau sriūbavo, nepaleisdama manęs iš glėbio.
Hiliaras atidarė duris, jau žengė į koridorių, bet, apsigalvojęs, atsisuko į mane ir prabilo:
- Donatile, neišeik, - teištarė. O tada dingo už durų.

* * * *

Trečiadienis prasidėjo kaip ir visos kitos darbo dienos – prastai. Prašymas pakeisti mokytoją neišdegė, tad dabar labai rimtai svarsčiau, ar Hiliaras pasakė Zarinai apie mano prašymą, ar ne. Jeigu taip, tai, na, numanau, kad tai sužinosiu po pietų pertraukos, kai man su ja bus pamokos. Dieve, kaip nelaukiau tos akimirkos, kai taip nutiks.
Tačiau laikas nenumaldomai slinko. Penkiolika minučių, dešimt, penkios... ir štai aš jau laukiu prie mažojo kabinetuko durų, stengdamasi tvardytis, kol Zarina ateis.
Ir ši atėjo. Pirmiau išgirdau nei pamačiau ją – jos batų kulniukų kaukšėjimas, nesupainiojamas su jokiu kitu garsu, skambėjo per visą koridorių, kol ši priėjo prie pat manęs ir liepė pasitraukti nuo durų, kad galėtų jas atrakinti.
Mums įėjus vidun, vis dar negalėjau tvirtai pasakyti, ar Hiliaras jai ką nors pasakojo, ar ne – jos veido išraiška, kaip visada, buvo šalta, bejausmė. Buvau bemananti, kad gal ir išsisuksiu, kai Zarina užsisukusi pasikabino švarkelį, o tada atsigręžė į mane.
Ir aš supratau, kad ji žino.
- Tai ką, - tarė su visiškai grynu neapykantos jausmu veide ir balse, - nutarei, kad esu tau netinkama mokytoja?
Garsiai nurijau seiles. Dabar tai man tikrai šakės. O taip, kuo gryniausios šakės. Ir jei po šiandienos liksiu gyva, Hiliarui irgi bus šakės. Nuo manęs.