Pabudimas (BAIGTA)

22 dalis.

Autobusas ir vėl sustojo, pūkštelėjo, durelės ir vėl atsidarė. Mokiniai dar kartą pabiro pro duris į lauką, šaltą, niūrų žiemos rytą. Siauras kelias skyrė du ežerus, priešais matėsi miškas. Visi išsiskirstė jame, o aš likau, nes pastebėjau kažką šmėsčiojant tarp krūmų. Pasukau ten, prasibroviau pro krūmus ir vėl atsidūriau ant stebėtinai plono ledo. Priešais mane dantis šiepė šviesaus kailio vilkas.
- Donatile! Kur tu? – dar kartą pašaukė mane Hiliaras.
Pasukau galvą jo pusėn. Jis palaukė mano atsakymo, tačiau, nieko neišgirdęs, apsisuko ir taip pat patraukė į miško tankmę.
Likau viena su vilku. Atsisukau. Vilkas sujudėjo, baisiai garsiai sulojo, o tada įsitempė, pašoko ir puolė mane. Klyksmas vos spėjo pasklisti man iš burnos, kai pabudau.

* * * *

Tamsoje nieko nesimatė. Girdėjau tik gilų, netolygų savo pačios kvėpavimą. Kurį laiką nesupratau, kur esu ir ką čia darau.
Pagaliau akys apsiprato su tamsa, ir plonas pro langą sklindančios žibinto šviesos ruoželis padėjo man susiorientuoti aplinkoje. Jis apšvietė Klėjos, miegančios lovoje kitapus kambario, veidą, ir aš suvokiau esanti savo miegamajame.
Šaltam prakaitui žliaugiant veidu, pasilenkiau prie spintelės šalia lovos, ant kurios gulėjo mano mobilusis. Įsijungusi ekraną net prisimerkiau nuo ryškios šviesos. Ekrano viršuje balti skaičiukai rodė 00:18 . Po vidurnakčio aštuoniolika. Išjungiau ekraną ir padėjau telefoną į vietą.
Atsisėdau lovoje. Na, ką daryti? Po kraupiojo košmaro visi miegai išsivaikė, abejojau, ar galėčiau užmigti netgi nurijusi vieną iš „stebuklingųjų" Zarinos tablečių. Tiesą sakant, vaistai visai nepadėjo. Iš pradžių jie užmigdydavo mane kaip šunį, ir aš pramiegodavau visą naktį ir pusę dienos, pavėluodama arba išvis neateidama į pamokas, o prabudusi jausdavausi dar labiau pavargusi. Bet paskui organizmas prie vaistų priprato, ir košmarai sugrįžo.
Blogiausia, galvojau, yra tai, kad anksčiau nuo visų problemų pabėgdavau tik saldžiame miege, nuostabiame savo pasąmonės pasaulyje, kuriame vyko tokie dalykai, kokius aprašė tik Lewis Carroll savo knygoje „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje". Tačiau prasidėjus košmarams, visas miegojimo malonumas dingo. Pabusdavau tokia pavargusi, kad negalėdavau pajudėti, visą dieną jausdavausi mieguista, o vakare prisiversti eiti miegoti tapo tikra kankyne. Košmarai mane varė iš proto. Tenorėjau padaryti ką nors, kad jie liautųsi mane kamavę ir gadinę mano gyvenimą.
Nuplėšiau šlapią nuo mano prakaito paklodę šalin, kurį laiką pasimėgavau šaltu oru ant savo pamažu vėstančios odos, o tada pasisukau ir pastačiau savo basas kojas ant žemės. Nepridengtos kilimu grindlentės buvo šaltos kaip ledas. Atsistojau ir susiradau šlepetes, įsispyriau į jas. Užsivilkau plonutėlį chalatą, nes tik tokį ir teturėjau.
Na ką gi, kadangi jau nebesimiega, tai reikia ką nors paveikti, nusprendžiau.
Nutariau pirmiausia nueiti iki virtuvėlės pasiimti ko nors atsigerti, nes greičiausiai iki prabundant miegojau išsižiojusi, mat atsikėlus burna buvo sausut sausutėlė. Koridorių apšvietė tik retai viena nuo kitos įtaisytos lempelės, šviečiančios blausia šviesa. Atsargiai, beveik apgraibomis patraukiau laiptais žemyn.
Iš virtuvės jau sklido šviesa, vadinasi, dar kažkas ten buvo. Atsargiai pravėriau duris, įkišau vidun galvą ir išvydau... Adrijų. Ir vėl. Ką, gal jis šią virtuvę jau priskyrė prie savo privačios teritorijos?
- Labas, - sušnabždėjau įeidama.
Adrijus nustebęs į mane pasižiūrėjo.
- O, labas, - pasakė. Ir vėl buvo šlapias nuo prakaito, greičiausiai sportavo. Rankoje šįkart laikė sulčių sklidiną stiklinę. Pasirodo, pagaliau išmoko naudotis stiklinėmis, o ne gerti iš viso pakelio. Bet... pala pala. Juk gi dabar – dvylikta nakties. Jis ką, sportavo vidurnaktį???
Neišsiduodama, kad nusistebėjau jo gyvenimo įpročiais, patraukiau prie šaldytuvo. Šįkart jis jo neužstojo, ir aš ramiai išsitraukiau pakelį sulčių. Susiradau stiklinę, įsipyliau. Adrijaus stiklinė jau buvo tuščia. Jis paėmė iš manęs sulčių pakelį, mūsų pirštai akimirkai susilietė, jis įsipylė sau dar.
- Tai... nesimiega? – paklausė, kai abiejų mūsų stiklinėse nebebuvo ko gerti.
- Aha. Susapnavau košmarą. O tau?
- Panašiai, - jis atsuko kriauklėje čiaupą, išplovė savo stiklinę. Tuomet atsisuko ir parodė pirštu į manąją. Aš padaviau jam stiklinę, jis išplovė ir ją. – Iš tiesų tai nuo to laiko, kai pirmą kartą pamačiau viziją demono akimis, bijau užmigti.
- Kodėl?
- Todėl, kad jis jaučia meilę tau... tai pernelyg... – jis pažvelgė tiesiai man į akis. Jose atsispindėjo skausmas, tai buvo visiškai akivaizdu. – Bijau, kad pamatęs viziją jo akimis dar kartą, išprotėsiu. Jis taip tave myli. O aš...
Abu nutilom. Nežinau, kaip jis, bet aš įsispoksojau į grindis po savo kojomis taip, lyg šios būtų padarytos iš aukso.
Adrijus atsikrenkštė:
- Žinai, čia netoliese yra tokia vieta... Norėčiau tau ją parodyti, - ir daugiau nieko nesakęs jis pagriebė mane už rankos bei nusivedė tamsiu koridoriuku už virtuvėlės.
Mes ėjome vingiuotu koridoriuku, kuris labai staigiai pakeisdavo kryptį. Jame nebuvo langų, tik kartais išvysdavau kokias nors paprastas plieno duris, kokios kad esti tarnybinėse patalpose. O gal čia ir buvo tokia vieta? Nežinojau, mat lankiausi čia pirmą kartą. Užtat Adrijus kelią žinojo kuo puikiausiai.
Galiausiai priėjome duris, kurios, kitaip nei visos kitos, buvo ne iš plieno, o medžio, ir dar ne bet kokio, o raižyto. Adrijus nedvejodamas pasuko rankeną ir atidarė duris.
Įėjusi vidun išvydau krūvas senų stalų bei suolų, suverstų krūvomis palei sienas, paliekančių tik siaurą tarpelį praeiti iki kambario galo, kur pro baltas langų žaliuzes švietė gatvės žibintų šviesos. Adrijus uždarė duris, o aš nieko nelaukusi patraukiau link lango. Priėjusi kambario galą, pažvelgiau pro žaliuzių tarpą į už lango esančią gatvę. Žibintų šviesų spinduliai atsimušė nuo sniego ir drėgno asfalto, ir dėl to šie įgavo oranžinį atspalvį.
- Jie šį kambarį naudoja kaip sandėlį seniems daiktams sukišti, - man už nugaros prakalbo Adrijus. – Ateinu čia, kai negaliu užmigti arba kai turiu pernelyg daug minčių savo galvoje. Niekas kitas čia neateina. Čia visados ramu ir tylu, kaip kokioje oazėje.
Jis atsisėdo ant žemės prie sienos, netoli nuo durų, mat čia buvo vienintelė vieta kambaryje, dar neužgrūsta daiktais.
- Žinai, - prabilo jis vėl, - būti našlaičiu nėra lengva. Turi susitaikyti su tuo, kad niekados negausi pabūti vienas. Nėra jokios „asmeninė erdvė" sąvokos. Taigi susirasti kampą, kuriame galėtum nuo visų atitrūkti, yra labai svarbu. Atvykimas į šią mokyklą man buvo vienintelis būdas, kaip iki pilnametystės dingti iš našlaičių prieglaudos. Deja, ir čia nelabai yra tos „asmeninės erdvės". Gerai tik, kad aš jau išmokau, kaip susirasti „savą kampą".
Priėjau prie jo ir taip pat prisėdau prie sienos, vos per porą žingsnių nuo jo. Nors jis vis dar buvo šlapias nuo prakaito, neužuodžiau sklindant jokio nemalonaus kvapo. Ne, atvirkščiai, jis kaip tik kvepėjo maloniai. Vanile.
- Taip, tavo gyvenimas tikrai nebuvo lengvas, - pasakiau. Daugiau nelabai žinojau, ką besakyti.
- Na, ir taviškis ne pyragai.
Nusijuokiau.
- Šiuo metu kankina tik tie kvaili košmarai.
- Ne, ne vien tik. Tas demonas... nemanau, kad jis taip lengvai tave paleis. Jis taip tave myli...
- Jau sakei, - susierzinau. Man visai nepatiko šie jo žodžiai.
- Bet... Donatile, aš nebegaliu miegoti. Bijau ir vėl matyti ateitį jo akimis. Kaip manai, kodėl vidury nakties einu sportuoti? Kad tik neužmigčiau, štai kodėl. Bet kas, tik ne miegas, supranti? Jis taip tave myli, taip, kad... net imu pavydėti jam tos meilės tau. Prieš jį mano meilė tau atrodo kaip menkniekis, susižavėjimas, bet aš žinau, kad tikrai tave myliu, tad... – jis staiga nutilo, suvokęs, ką vos prieš akimirką pasakė.
Dabar jau aš pažvelgiau jam į akis. Nežinojau, ką pasakyti, tačiau kai prabilau, suvokiau, kad smakras dreba nuo tramdomos raudos, o balsas skamba keistai.
- Tie sapnai... ties sapnai mane ŽUDO. Aš sapnuoju vilką, kaip jis man kanda, ir visas sapnas tarsi klykia: pavojus, pavojus, pavojus... Ir nežinau kodėl, bet man atrodo, kad tas sapnas susijęs su tuo demonu, Tajumi, ir aš jo bijau, Dieve, kaip aš bijau... visą laiką jaučiuosi pavargusi, ir kai tu sakai, kad jis mane myli... net nesitiki. Nenoriu tuo tikėti, - staiga nutilau, nes pajutau, kaip skruostu nuriedėjo ašara.
Jis ištiesė rankas, ir aš prisislinkau arčiau, padėdama galvą jam ant krūtinės. Jis apsikabino mane, ir taip apsikabinę mes pusiau gulėjom ant šaltų grindų kol aš kūkčiojau.
- Žinai... – prabilau kiek apsiraminusi, - aš manau, kad jaučiu tau tą patį. Tik dar...
- Dar nesi tam pasirengusi. Aš suprantu. Galiu tik įsivaizduoti, kokia trikdanti tau turėtų atrodyti ši situacija.
Sušniurkščiojau nosimi jam pritardama.
- Kai tik tu būsi pasirengusi, - sušnabždėjo jis, - aš būsiu šalia.
- Gerai, - atsakiau.
Užsimerkiau, o kai vėl atsimerkiau, įsispoksojau į pro kambario gale esantį langą matomą gatvės žibintą. Naktyje viskas atrodė kiek kitaip, netgi turėjo savitos magijos.
Kambaryje užuodžiau dulkių bei seno medžio, padengto laku, kvapą. Priminė kvapą senelių vasarnamio, į kurį su tėvais užsukdavom pasirinkti obuolių dar tada, kai tėtis nebuvo mūsų palikęs.
Užsimerkiau, bet šįkart jau nebeatsimerkiau. Virš savo galvos girdėjau toylgų miegančio Adrijaus kvėpavimą. Pajutau, kad ir pati grimztu į nebūtį, ir dar pagalvojau, kad miegoti čia su Adrijumi nėra jau labai gerai, tačiau atsispirti stebuklingiems miego kerams jau nebeturėjau jėgų.