Pabudimas (BAIGTA)

27 dalis.

  Žengiau drėgnu nuo ištirpusio sniego asfaltu. Tolyje mačiau stovint Klėją, ji buvo akivaizdžiai girta, svirduliavo. Rankose laikė mano paltą.
- Jei ne aš... jik... tu būtum palikus... jik... savo paltą... turėtum... jik... man padėkoti... jik, - kalbėjo ji žagsėdama, kai tik priėjau taip arti, kad galėčiau ją girdėti.
- Taip taip, labai ačiū, - sumurmėjau jai paimdama paltą.
Buvo pirma nakties, mūsų, dviejų pelenių, išėjimo iš naujametinio vakarėlio klube laikas, kurį mums nustatė geroji fėja krikštamotė Hiliaras.
Aš apsirengiau paltą, džiaugdamasi, kad pagaliau nebereikės plika oda kęsti stingdančio žiemos nakties šalčio. Šalia mūsų jau stovėjo juodas džipas, tas pats, kuris čia mus atvežė. Jo žibintai degė, o variklis burzgė – vairuotojas jau buvo pasirengęs važiuoti.
- Na, gražuole, lipam, - Klėja pastūmė mane automobilio link.
- Palauk, palauk, - sugriebiau ją už peties, norėdama sulaikyti. – Noriu tau kai ką pasakyti.
Klėja sustojo.
- Kalbėk.
- Šįvakar pajutau, kad viena mergina nori nusižudyti. Pasekiau ją iš klubo, ir ji iš tiesų jau ruošėsi nušokti nuo tilto, bet aš ją sulaikiau. Klėja... rodos, šįvakar išgelbėjau vienam žmogui gyvybę.
Klėja žiūrėjo į mane, ir akimirką pagalvojau, kad gal ji visai nesuprato, ką aš jai pasakiau, nes jos akys buvo tikrai kaip girtos, bet tuomet ji prabilo:
- Šaunuolė. Aš tavimi tai didžiuojuosi. Taip ir žinojau, kad nesuklydau tą dieną įsileisdama tave į mokyklą, - ji kalbėjo nuoširdžiai, ir net tokiu šaltu oru kaip šiąnakt pajutau šiltą ir malonią srovę perbėgant savo kūnu. – O dabar einam. Tėtis ant mūsų rėks, jeigu pavėluosim bent minute, o mes ir taip, galima sakyti, vėluojam, be to, nelabai žinau, kiek laiko ištversiu neapsivėmusi.
Nusijuokiau. Klėja nebūtų Klėja, jeigu nepasakytų ko nors panašaus.
- Einam, - pritariau jai.

* * * *

Tajus

Donatilė nuėjo, išgirdusi savo draugės, kviečiančios ją, balsą. Mergina, kurią ji ką tik išgelbėjo nuo mirties, liko stovėti ant tilto. O aš slėpiausi už tamsios kolonos, laikančios tilto konstrukciją, stengdamasis neišleisti nei garselio, nors ir viriau pykčiu.
Mergina atsiduso, o tada atrėmė alkūnę į turėklų kraštą, delnu pasirėmė galvą. Ši mergina, ši KEKŠĖ, kuri yra nėščia nuo vedusio vyro, ką tik buvo išgelbėta Donatilės. Mano laikais tokias kaip ji pakardavo miesto aikštėje, nes vien buvimas kekše buvo laikomas mirtina nuodėme. Tačiau aš nekaltinau Donatilės. Supratau, ji gailisi merginos, nes jos laikų standartai visiškai neatitinka mano laikų. Galbūt, jeigu vis dar būčiau žmogus, taip pat jos gailėčiausi. Bet nesu. Ir man užverda kraujas vien pagalvojus apie tai, kas ji yra. Ir aš nebūsiu jai gailestingas. Nes aš turiu tai padaryti. Turiu, nes tai yra mano plano dalis. Priversti Donatilę visa širdimi nekęsti manęs.
Mano mylimajai dingus už gatvės kampo, aš išlindau iš savo slėptuvės ir patraukiau link tilto. Mergina, pastebėjusi mane, patraukė alkūnę nuo turėklo, atsikrenkštė, o tada ėmė eiti į priešingą pusę nei aš. Kai mes jau ruošėmės lenktis, nes tiltas dviems žmonėms praeiti buvo siaurokas, aš sugriebiau ją už pečių ir atgręžiau į save.
- Kekšė! – surikau, o tada permečiau merginą per turėklus.
Pasigirdo tylus pūkštelėjimas, rodantis, kad ten, apačioje, kažkas ką tik įkrito į vandenį. Žinojau, kad upė siaura, bet labai gili, tad net neabejojau, jog mergina paskęs. Juodas vanduo, taip primenantis vandenį ežere požemio karalystėje, amžiams pasiglemš jos sielą ir kūną.
Upei vėl nurimus ir ėmus tekėti tyliai ir ramiai, apsisukau ir patraukiau į ten, iš kur atėjau. Mano darbas čia buvo baigtas. Dabar Donatilė jau niekada, NIEKADA nebegalės pamilti manęs, pasitikėti manimi. Deja, bet toks ir buvo mano planas.

* * * *

Tai buvo vienas iš tų retų kartų, kai nusprendžiau nueiti į svetainės kambarį. Buvo rytas, vienas iš paskutiniųjų žiemos atostogų rytų, ir pavalgiusi pusryčius, apsirengusi kasdieniškai ir visiškai nesirūpindama tuo, ką kiti apie mane pagalvos, aš patraukiau į svetainės kambarį, kur manęs jau laukė iš namų sugrįžę draugai. Marcelis, Larisa, Adrijus ir Klėja sėdėjo kartu ant vienos iš sofų, tarp daugybės kitų mokinių, išsibarsčiusių po kambarį. Laisvų vietų beveik nebuvo, tad man teko spraustis į draugų ratą.
- Ką žiūrim? – paklausiau atsisėdusi.
- Kol kas – kažkokią trenktą holivudinę nesąmonę apie fyfas blondines, - paaiškino Kėja.
- Dabar viską atiduočiau už galią, su kuria mokėčiau mintimis perjunginėti kanalus, - pridūrė Marcelis.
- Ei, juk gi rytas! Nieko gero ar šiaip ar taip nerodo, - nusiskundė ant kitos sofos sėdintis mokinys. Jis ir buvo pasigrobęs nuotolinį televizoriaus pultelį.
Tuo metu kvailos blondinės padarė dar vieną kvailą dalyką, ir Klėja, nors ir pati buvo blondinė, neapsikentė.
- Dėl Dievo meilės! Tiesiog atiduok man tą suknistą pultelį!
Mokinys nenusileido, ir jie ėmė pagalvėmis grumtis dėl pultelio valdžios. Galiausiai Klėja, laimėjusi kovą, grįžo pas mus su pulteliu rankose ir ėmė tučtuojau perjunginėti kanalus. Bet ryte iš tiesų nieko gero nerodė, tad ji tiesiog junginėjo ir junginėjo mygtukus, tarsi peržiūrėjus visus juos tris kartus, kuris nors pagaliau išties imtų rodyti ką nors įdomaus.
- Skubus pranešimas, - paskelbė žinių vedėja ekrane, bet Klėja ją nutraukė perjungdama kanalą.
- Palauk palauk, - sušukau. – Grįžk vienu kanalu atgal.
- Bet ten tik žinios.
- Žinios devintą ryto? Taip dažniausiai nebūna, nebent pranešimas būtų tikrai svarbus.
Klėja pavartė akis, bet manęs paklausė. Ekrane ėmė degti milžiniška ugnis, aprėpianti ne vieną ar du, o mažiausiai kelias dešimtis automobilių. Jų grūstyje buvo ir sunkvežimių, ir lengvųjų automobilių. Rodos, kai kuriuose automobilių languose mačiau žmonių siluetus... ir kraują. Daug, daug kraujo.
- Šį rytą, aštuonios valandos penkiolika minučių, greitkelyje G16 įvyko tragedija – remontuojamas tiltas, kuriuo dėl nežinomų priežasčių nebuvo uždrausta važiuoti, įgriuvo nuo per didelio svorio, sutraiškydamas po juo keliu važiavusius automobilius, taip pat ir jį remontavusius darbininkus. Kol kas dar nebuvo rasti kaltininkai, nutarę palikti tiltą atvirą keliautojams. Šiuo metu didžiausia problema policijai, gaisrininkams ir medikams – tai, kad per griuvėsius ir grūstį neįmanoma ištraukti degančiuose automobiliuose įstrigusių žmonių. Kol kas rasti trys sunkiai sužeisti, devyni žuvę piliečiai, bet skaičius gali smarkiai išaugti.
Kamera priartino vaizdą, ir aš pamačiau mažą, maždaug devynių – dešimties metų mergytę, įstrigusią apverstame automobilyje. Šis nedegė, dar ne, bet kad anksčiau ar vėliau jis užsidegs, aš net neabejojau, nes aplink plytintis gaisras apėmė vis daugiau ir daugiau ploto.Mergaitė neverkė, ji tik žiūrėjo pro langą, mąstanti visiškai blaiviai ir suvokianti, kad netrukus mirs. Ji taikiai priėmė mirtį, ir dėl to man skaudėjo dar labiau. Tiesiogiai rodomas vaizdas ir vėl nutolo, aprėpdamas gal vos trečdalį visų griuvėsių. Mergaitės veidas sumažėjo iki taškelio, ir aš supratau, kad automobilių iš tiesų yra kur kas daugiau, nei prieš tai maniau. Avarijos mastas buvo didžiulis.
- Mes turime kažką daryti, - prabilo Klėja man iš kairio šono.
- Bet ką? – atsisukusi paklausiau jos. – Jie toli, mes nespėtume ten nuvykti. Be to, ką gi mes galėtume padaryti? Galbūt ir su antgamtinėmis galiomis, bet vis dėlto esame tik paaugliai, silpni, neorganizuoti paaugliai, niekas daugiau.
- Mums nereikėtų gelbėti visų, - Klėja papurtė galvą. – Tik vieną.
- Bet ką?
- Tą mergaitę, kurią matėme prieš tai.
- Bet kodėl būtent ją? Ar ji kažkuo išskirtinė, kad turi teisę gyventi, o kiti – ne?
- Ne, ne todėl. Paprasčiausiai ji yra viena iš mūsų.
Apstulbau. Ką ji tuo nori pasakyti? Iš kur ji tai galėtų žinoti?..
Klėja atsisuko į mane ir, tarsi išgirdusi mano mintyse skambantį klausimą (galbūt būtent taip ir buvo), prabilo:
- Aš geriausia šituose reikaluose, nesijaudink. Kai reikia tikrą aiškiaregį atskirti nuo pasimetusio kvailelio, aš tai padarau, ir absoliučiai visada esu teisi. Taigi pasitikėk manimi. O aš sakau, kad ji – viena iš mūsų.
Pažvelgiau į ekraną. Mergaitės veidelis, vis dar dydžio sulig taškeliu, nei nepajudėjo. Ji – aiškiaregė. Buvo sunku tuo patikėti.
- Taigi, ką mes darysim? – jau rimčiau nusiteikusi paklausiau.
- Kviesk Hiliarą. Pasakyk, kad paruoštų viską Marcelio kelionei.
Linktelėjau galva ir pakilau. Net nenutuokiau, kas per velniava galėtų būti Marcelio kelionė, ar kur jis galėtų keliauti, bet supratau – daugiau laiko klausimams nėra. Kai pakilau, pamačiau, kad visi mokiniai kambaryje patapo susikaupę ir rimti, tokie, kaip mes.
Nubėgau į direktoriaus kabinetą ir net nesibeldusi įsiveržiau į vidų. Hiliaras sėdėjo už rašomojo stalo ir kažką intensyviai skaitė.
- Klėja prašė paruošti viską Marcelio kelionei! – sušukau vos žengusi pro duris.
- Ką? Kodėl?
- Įvyko didžiulė nelaimė, ją rodo per žinias. Daugybė automobilių su žmonėmis dega, gaisrininkai negali jų ištraukti. Ir ten yra tokia mergaitė, Klėja mano, kad ji aiškiaregė kaip ir mes.
Hiliaras pašoko nuo kėdės lyg nudiegtas ir puolė prie vienos iš spintelių. Atrakinęs spintelės stalčių mažu rakteliu, atidarė ir ištraukė visokių buteliukų bei didelį užtiesalą. Padavė porą buteliukų man, ir per stiklą pamačiau, kad juose blizga raudoni ir pilki pelenai.
- Einam. Nagi, greičiau!
Mes ėmėme bėgti koridoriumi. Kai pribėgome svetainės kambarį, pamačiau, kad mokiniai jau padarę nemažą darbo dalį: stalas ir sofos nustumti į šalį, kilimas nuo grindų suvyniotas ir atremtas į sieną, o didžiulis plotas aplink televizorių – visiškai tuščias.
- Imk, - Hiliaras padavė man likusius buteliukus, paimdamas už dviejų galų užtiesalą, jį praskleisdamas, leisdamas orui jį ištiesinti, o tada patiesdamas ant grindų.
Klėja paėmė iš manęs vieną buteliuką, jį atkimšo ir ėmė pelenus barstyti ant baltų linijų, išpaišytų audekle, kurių forma ir vingiai man nebuvo matyti, bet viskas sudarė taisyklingą apskritimą.
- Nagi, žmonės, padėkite man! – sušuko Klėja, ir mokiniai priėjo prie manęs, pasiimdami po vieną iš paslaptingųjų buteliukų.
- Nesijaudink, tai – ne juodoji magija, - bandė pajuokauti Marcelis, paimdamas vieną.
Kai visi raštai buvo padengti plona pelenų juostele, atkartojančia jų formą, Marcelis atsargiai įžengė į rato vidurį ir atsiklaupė.
- Kas čia vyksta? – pagaliau išdrįsau paklausti.
Klėja atsisuko į mane ir pažvelgė tokiu rimtu veidu, kad net išsigandau.
- Marcelis atliks vieną pavojingiausių magijos burtų pasaulyje. Jis teleportuosis.