Pabudimas (BAIGTA)

43 dalis.

- Jūs turbūt juokaujat, - pasakė Olavas.
Sėdėjome estų mokyklos mokinių svetainėje, šalia židinio. Man iš kairės ant sofos susigūžęs sėdėjo Tajus, jo žaizda, dengianti pusę veido, baisiai dvokė. Iš dešinės buvo Alesa. Olavas, Hiliaras, Klėja ir Gabrielis stovėjo priešais mus, atrodė, lyg būtume iš pamokų pabėgę mokiniai, o jie – įtūžę mokytojai. Deja, iš tiesų situacija buvo šimtąkart blogesnė.
- Taigi sakai, kad štai ateina du demonai, iš kurių vienas nužudė du tavo pažįstamus žmones, pasakė, kad tavęs atvyksta pagrobti visas demonų būrys kartu su kažkokiu „demonų Tarybos nariu", ir tu patikėjai? Kiek, mergaite, sakei tą demonų grupę sudaro... demonų?
- Du šimtai, - atsakė Alesa. – Ir prašau nevadinti manęs mergaite. Man penki šimtai dvidešimt metų.
- Tikrai? Tai dvigubai tiek demonų, kiek turėjau aš, - atsisukęs į Alesą pasakė Tajus. – Aš turėjau tik šimtą.
- Jie pamanė, kad šimto per mažai.
- O tavęs negąsdina tas faktas, kad sėdi šalia žudiko? – pertraukdamas juos kreipėsi į mane Olavas.
- Aš jau vieną kartą jam atkeršijau, manau, tai matosi iš jo veido. Kol kas atidėjau šį reikalą į šalį, bet jau kol užsibaigs visa ši nesąmonė su Isajumi. Tuomet pagalvosiu, kai dar jis galėtų atsiimti, - atsakiau sausu balsu. Iš tiesų norėjau Tajų nukepti čia, vietoje, nors tuo pačiu metu jutau jam ir šiokį tokį gailestį. Tačiau kol kas kerštas galės palaukti.
Tajus susigūžė ant sofos dar labiau, jeigu tai iš viso dar buvo įmanoma.
- O jūs atvykote čia tiesiog to pranešti? Patys nieko nedarysite?
- Aš jai padėsiu, - pasakė Tajus.
- O aš ne. Atleisk, Donatile. Tai pernelyg pavojinga.
- Nieko. Tu ir taip daug padarei. Juk neprivalėjai čia atvykti ir pranešti man apie priešus. Turiu būti dėkinga tau vien už tai.
- Gabrieli, - kreipėsi Olavas į angelą, - ar tu pajėgsi įveikti du šimtus demonų?
Jis padvejojo.
- Ne, nemanau.
- Tuomet kaip, po velnių, mes išsisuksime?
- Aš irgi kovosiu, - pasakiau tvirtai. – O aš, kaip žinote, turiu Dieviškąją ugnį. Ji demonams yra mirtina. Manau, būtų naudingiau, jei dalyvaučiau mūšyje.
- Aš taip pat kovosiu, - staiga tarė Klėja. – Nepaliksiu geriausios draugės bėdoje.
- Aš irgi, - prisidėjo ir Hiliaras.
Netikėtai atsidarė durys.
- Ir aš, - pridūrė Adrijus, stovintis už jų. Ar jis slapčia klausėsi viso pokalbio?
- Ir aš, - pridūrė Mara, išlįsdama iš už Adrijaus nugaros.
- Ne, Mara, tu nekovosi. Esi dar per jauna, - nukirto Olavas.
- Kovosiu, tėti. Ir manau, kad dauguma mokinių norėtų kovoti, apginti savo mokyklą.
Pala pala... ar ji pasakė „tėti"??? Olavas – jos tėvas? Kodėl, po velnių, man į kambariokes visada priskiria mokyklų direktorių dukras?
Olavas atsiduso.
- Mara... tu gali žūti.
- Žinau. Bet jeigu jie pagrobs Donatilę, žus visas pasaulis, tiesa? Todėl mes ir privalome kovoti.

* * * *

Po vakarienės mokiniams buvo pranešta didžioji naujiena, šįkart jau angliškai, kad suprastų ir mūsų mokyklos mokiniai. Sunku apsakyti, kas darėsi, kai jie ją sužinojo: vieni pyko, kiti verkė, trečius ištiko bene isterijos priepuolis. Tačiau atsirado ir tokių, kurie iškart nusprendė kovoti. Tajus ir Alesa buvo pristatyti prieš visus lyg kokie eksponatai, ir aš prisiminiau pirmą savo dieną atvykus į šią mokyklą. Buvo paaiškinta, kas jie tokie, ir kilo didžiulis šurmulys dėl to, kad mokiniai persigando. Žinoma, niekas nenori matyti demonų savo mokykloje. Galiausiai juos pavyko nuraminti, o demonus išvedė.
Dar po pusvalandžio jau apie pusė mokinių, daugiausiai vyresnio amžiaus, nusiraminę po patirto šoko, siūlėsi dalyvauti kovoje su demonais. Tai buvo rizikinga, nes Alesa žadėjo, kad demonų bus daug, net du šimtai, be to, niekas nežinojo, kada jie atvyks ir kaip bus apsiginklavę. Galiausiai Olavas paskelbė, kad kovoje leidžiama dalyvauti tik nuo penkiolikos metų, dėl ko daugelis tiesiog pasiuto. Tie, kurie vis dėlto norėjo dalyvauti, turėjo pasirašyti raštišką prisižadėjimą, kad yra patys atsakingi už savo gerovę, nors Olavas vis tiek išsiuntė žinią ir jų tėvams, vis bambėdamas, kad jam geruoju visas šis reikalas nesibaigs.
Galiausiai, su mūsų mokyklos mokiniais, mokytojais ir Gabrieliu bei Tajumi, kovojančiųjų susidarė apie du šimtai. Mūsų ir demonų jėgos susilygino. Šiek tiek nusiraminau.
Visi nuėjo miegoti vėlai, gal tik apie pirmą nakties. Miegas neėmė, be to, turėjome sutvarkyti daugybę reikalų, sugalvoti, kaip gintis nuo demonų ir tuo pačiu padaryti taip, kad nekovojantys mokiniai būtų saugūs. Tajus buvo išvestas į seselės kabinetą, nes jo žaizda atrodė kraupiai. Vis dar nežinojau, kokius jausmus jam jaučiu: meilę ar neapykantą, gailestį ar saldų keršto jausmą, baimę dėl to, kad vos jo nenužudžiau, ar pagiežą, kad nemirė. Jaučiausi sutrikusi, bet apie tokius dalykus galvoti dabar nebuvo laiko. Nusprendžiau – galvosiu apie tai tada, kai viskas bus baigta.
Prieš miegą Alesa dar pasakė, kad rytoj iš pat ankstyvo ryto išvyksta.
Tačiau, kad ir kokia pavargusi buvau, atsigulusi pirmą valandą nakties niekaip negalėjau užmigti. Tysojau lovoje ir spoksojau į lubas, o širdis pašėlusiai daužėsi. Negi jau greitai tai tikrai įvyks? Demonai bandys pagrobti mane, o visa mokykla kovos? Nenorėjau tuo tikėti. Nenorėjau, bet kažkodėl žinojau, kad tai tiesa.
Galiausiai užmigau. Nežinau, kiek laiko miegojau, bet kai pabudau, buvo jau beveik šviesu. Kažkas purtė mane už peties.
- Donatile, - balsas skambėjo lyg iš po žemių, tarsi burbulas, kylantis iš vandens gelmių, jis vis garsėjo ir garsėjo, kol prasiveržė pro vandens paviršių, ir aš išgirdau jį aiškiai, prie pat savo ausies. – Donatile, kelkis.
Pasukau galvą žadintojo pusėn. Tai buvo Alesa, palenkusi galvą virš mano lovos.
- Atėjau atsisveikinti, - pasakė ji pamačiusi, kad jau prabudau.
- Ką? Jau?
Ji linktelėjo galva. Atsisėdau lovoje.
- Jau išvyksti?
- Taip. Man laikas keliauti. Negali žinoti, kada jie pasirodys. Veikiausiai jau visai greitai.
Paskutiniai jos žodžiai galutinai sugrąžino mane į realybę.
- Eime. Palydėsiu tave bent jau iki lauko durų.
- Aš noriu.
- Aš irgi.
Pasisukau. Paskutinį sakinį ištarė Klėja, taip pat sėdinti lovoje.
- Jūs visą laiką mane prikeliat, - suburbėjo ji pasiteisindama. Ir iš tiesų – prisiminiau, kaip paskutinį kartą Alesa prikėlė mane dar man tebebūnant senojoje mokykloje, norėdama įspėti mane dėl Tajaus. Tąkart, grįžusi į kambarį, aš taip pat radau Klėją atsikėlusią. Pasirodo, Alesa ir tada ją prižadino.
Alesa klausiamai pažvelgė į mane, tarsi turėčiau nuspręsti, ar Klėja gali eiti su mumis, ar ne.
Linktelėjau galva.
- Gerai, - pasakė Alesa, - bet tik su sąlyga, kad greitai susiruošit. Neketinu dėl jūsų gaišti, turiu išvykti dabar pat.
Mums nereikėjo antrąkart kartoti. Užsimečiau chalatą, įsispyriau į šlepetes, susirišau plaukus – ir jau buvau pasiruošusi. Klėja padarė tą patį.
- Galime eiti, - tariau.
Mes išėjome iš kambario ir patraukėme koridoriumi. Iki pirmo aukšto nuėjome tylėdamos. Galiausiai priėjome lauko duris.
- Na, ką gi, - tarė Alesa, - atėjo laikas atsisveikinti.
Palinkau žemyn ir, pati nesuprasdama ką darau, apkabinau Alesą. Kad ir kaip keista, ji atsakė į apkabinimą. Dieve, niekados nemaniau, kad apsikabinsiu demoną kaip geriausią draugą.
Kai atsitraukėme, ji ilgesingai pažvelgė man į akis ir pasakė:
- Atsiprašau, kad tave palieku. Atsiprašau, bet... aš tiesiog negaliu.
- Nieko, - liūdnai šyptelėjau, - aš suprantu.
Ji taip pat šyptelėjo, o tada pasisuko ir atidarė duris.
- Sudie.
- Sudie, - atsakėme mes su Klėja vienu metu.
Durys užsidarė; Alesos nebebuvo. Patraukėme atgal į savo kambarį.

* * * *

Pusryčiai praėjo niūriai, niekas nesikalbėjo. Netgi Klėja nebeflirtavo su Gabrieliu. Po pusryčių mokiniai, neprisidedantys prie kovos su demonais, buvo nusiųsti į giliausią mokyklos atkampį, taigi ir saugiausią – rūsį. Likę mokiniai buvo išskirstyti po mokyklos koridorius, kad pro langus stebėtų teritoriją, kai kuriems laimingiesiems į rankas netgi įdavė žiūronus. Tuo tarpu Adrijus, Hiliaras, Olavas, Klėja, Tajus, keli kiti galingiausi mokyklos mokiniai bei aš nuėjome į prieškambarį, šalia pagrindinio įėjimo, ir įsitaisėme kas sau laukti demonų. Visi turėjo po raciją tam atvejui, jeigu kuris nors mokinys, budintis koridoriuje, pastebėtų demoną ir turėtų skubiai mums tai pranešti. Ir nors racijos buvo pačios kokybiškiausios, kokias tik galima nusipirkti, vis tiek neabejojau, kad jų bangos nepasieks visų mokyklos kampelių.
Nežinojome, kiek laiko teks laukti, kol pasirodys mano grobikai: Alesa tik pasakė, kad tai bus greitai, bet tai galėjo reikšti ir kelių valandų laikotarpį, ir kelių parų. Vargiai galėjau suprasti demonų mąstymą.
Po gero pusvalandžio mūsų racijos ėmė šnypšti. Olavas pirmas atsiliepė. Kurį laiką jis kažką šnekėjo estiškai, tuomet atsisuko į mus ir prakalbo angliškai:
- Jie kažką pastebėjo. Sako, kad ten maža juodaplaukė mergaitė balta suknele.
- Alesa? – nustebau.
- Veikiausiai. Ji sode. Sako, kad ji sužeista.
Pašokau ant kojų ir atplėšiau lauko duris. Kažkas bandė mane sulaikyti, Hiliaro balsas šaukė:
- Donatile, neik ten, tai gali būti spąstai!
Tačiau aš nesiklausiau. Paleidau į žmogų, sugriebusį man už rankos, gerą pliūpsnį vėjo, ir šis dingo, paleisdamas mane. Išbėgau į lauką ir nusileidau slidžiais laiptais žemyn. Kažkas baltas, juodas ir raudonas bėgo per mokyklos sodą manęs link.
- Alesa!!! – suklykiau ir pasileidau link figūrėlės per sniego pusnis, siekiančias man kelius.
Alesa tiesė į mane ranką. Kai jau buvo begriūnanti į sniego pusnį, sugriebiau ir prisitraukiau ją prie savęs.
- Jie mane sučiupo... – šnypštė ji, kraujas, kuriuo buvo suteptos lūpos, trukdė kalbėti. – Aš nespėjau, Donatile, aš nespėjau. O, aš taip smarkiai klydau... Bėk, Donatile... bėk.
- Ko tu nespėjai, Alesa? Dėl ko klydai?
- Jie jau beveik čia... bėk, Donatile... aš klydau.
- Alesa! Pasakyk gi pagaliau, kas yra?
- Tai ne vien Isajus. Tai ne vien Isajus. Jie visi čia.
- Kas tie „visi"?
- Visi Tarybos nariai čia. Visi jie. Jie ateina su dviem šimtais geriausių savo karių. Visi žiauriausi pragaro demonai čia. Žiauriausi, galingiausi, labiausiai trokštantys tavęs, Donatile... Bėk, kol dar nevėlu. Bėk.
Staiga iš miškų pasigirdo šnarėjimas. Jis garsėjo, garsėjo, garsėjo...
- Bijau, Alesa, kad bėgti jau per vėlu.