Pabudimas (BAIGTA)

2 dalis.

  Praėjusi siauru, tamsiu bei trumpu koridoriuku staiga atsidūriau milžiniškame kambaryje. Grindys čia buvo mėlyno marmuro, kaip ir lauko laiptai, o priešais mane atsivėrė didingas vaizdas – didžiuliai, ties laiptų aikštele į dvi skirtingas puses persiskiriantys laiptai, langai dydžio sulig visa siena, išmarginti spalvingais vitražais, lubos, kurias sunkiai galėjau įmatyti. Iš išorės pastatas atrodė didelis ir erdvus, o viduje pasirodė besąs dar didesnis, erdvesnis ir didingesnis. Negalėjau patikėti, kad pagaliau čia patekau. Beje... kodėl aš čia patekau?
- Na tai kaip, ar patinka? – tarė mergina, atsistodama šalia manęs.
Tik dabar pastebėjau, kad ji vilki keistus pilkus rūbus, kažkuo primenančius mokyklos uniformą. Tačiau iki šiol niekur kitur dar nebuvau mačius tokio modelio uniformos.
- Taip, - atsakiau. – Bet kodėl jūs mane įsileidot?.. Ta prasme, aš suprantu, kad vartai buvo atidaryti tyčia. Jūs norėjot man atskleisti, kas yra namo viduje. Bet... kodėl?
- O kodėl tu nesiliauji spoksojusi į mūsų namą?
Truktelėjau pečiais.
- Niekas nedraudžia. Be to, daug kas spokso.
- Bet ne taip, kaip tu, - mįslingai atsakė.
Suraukiau antakius. Nieko nebesupratau.
Mergina pastebėjo mano reakciją į jos žodžius ir nusišypsojusi pasakė:
- Nesijaudink, greitai viską paaiškinsiu. O dabar eime.
Ji nusivedė mane laiptų link. Jau maniau, kad lipsime viršun, tačiau priėjusios prie pat laiptų pasukome už jų.
- Beje, mano vardas Klėja, - lyg tarp kitko užsiminė.
Mes sustojome prie mažo raudonmedžio staliuko, pasislėpusio už kampo. Tai buvo nedidelis rašomasis stalas, o už jo stovėjo tokia pati kėdė. Klėja apėjo staliuką ir paspaudė mygtuką, pritvirtintą prie sienos. Pasigirdo keistas čirškesys, kuris priminė... mokyklos skambutį. Ar čia mokykla? Ne, negali būti. Mokykla, iš kurios niekas neišeina ir neateina?
Klėja atleido mygtuką ir atsisukusi į mane pasakė:
- Eime, jie netrukus susirinks.
Viskas, kas šiuo metu vyko, man atrodė vis labiau ir labiau neaišku. Kas tie jie? Kodėl jie turėtų susirinkti?
Klėja pagriebė mane už rankos ir nusitempė atgal į kambario vidurį.
- Na, dabar laukiam.
Mes ėmėme laukti. Nors aš net nežinojau, ko mes laukiam. Tačiau netrukus supratau.
Po poros minučių pasigirdo bildesys. Jis sklido iš viršaus, skambėjo vis garsiau ir garsiau, kol galiausiai supratau, kad tai – kojų bildėjimas žeme. Kažkas iš viršutinių aukštų leidosi žemyn. Ir pagal garso stiprumą galėjau spėti, kad tai – visas būrys žmonių. Garsas vis stiprėjo ir stiprėjo, darėsi vis aiškesnis, užliejo visą patalpą dundesiu, kol galiausiai nurimo. Įsivyravo tyla.
Priešais mane stovėjo gal šimtas žmonių. Vieni buvo dar visai vaikai, kiti – jau beveik suaugę, tačiau juos vienijo vienas bet gana svarbus aspektas – visi vilkėjo tokio pačio pasiuvimo pilką uniformą. Kai kurie iš jų dabar stovėjo beveik visai šalia manęs, kiti – ant paskutiniųjų laiptų pakopų, o treti, daugiausiai vyresnieji – kiek atokiau, atsirėmę į laiptų turėklus. Jie atidžiai mane stebėjo. Visi buvo gana smarkiai susigrūdę ant milžiniškų laiptų.
Iš karto supratau, kas tai. Supratau, kas yra šis pastatas, tiek metų visiems atrodęs tuščias ir negyvenamas, be to, būtent dėl to apipintas įvairiausiomis legendomis. Tai – mokykla. Aš patekau į mokyklą.
Žiūrėjau ir negalėjau patikėti, kad visa tai iš tiesų vyksta. Tuo tarpu mokiniai, lygiai taip pat susidomėję manimi, kaip ir aš jais, stebėjo kiekvieną mano judesį.
- Ponai ir Ponios, - tarė Klėja tarsi cirko artistė, pristatanti būsimą numerį, - ji – viena iš mūsų.
- Nesąmonė, - pasakė vienas iš vyresnių mokinių, nepaprastai gražus tamsiaplaukis vaikinas, - aš joje nieko nematau.
Gerai, dabar aš tikrai nieko nebesuprantu. Ką tik išsiaiškinau, kad tai – mokykla, o dabar ir vėl spėlioju, kokios pakraipos mokykla tai turėtų būti. Ką reiškia tas „Ji – viena iš mūsų" ?
- Ne, ji tikrai viena iš mūsų, - paprieštaravo vaikinui Klėja. – Kai užvakar ji pažiūrėjo į mūsų namą, iš karto tai supratau.
- Perdedi, - pasakė kitas vaikinas, kiek jaunesnis už pirmąjį.
- Aš sakau tik tai, ką žinau.
- Netgi jeigu ir taip, - prabilo ryškiai raudonų, dar ryškesnių nei mano, plaukų mergina, - tik ji pati turi rinktis, ar nori gyventi čia, ar ne.
Dabar visi sužiuro į mane, tarsi turėčiau priimti kažkokį ypač svarbų sprendimą.
- Man atrodo, kad ji – mūsiškė, - tarė vienas berniukas,iš išvaizdos atrodantis ne vyresnis negu dvylikos metų.
- Tavęs nieks neklausė, - atkirto jam antrasis vaikinas. – Taigi, gražuole, ką pasakysi?
Sutrikusi apžvelgiau visus žmones, o tada atsakiau:
- Net neįsivaizduoju, kas čia vyksta.
Mokiniai, atrodo, pasiuto: pasigirdo triukšmas, riksmai, vieni juokėsi iš mano nežinojimo, kiti tiesiog apsisuko ir ėmė lipti laiptais aukštyn.
- Ji ne mūsiškė! Klėja, įleidai į namus svetimą! – šaukė kažkas.
Klėja žvelgė į mane su neslepiamu nusivylimu. O aš vis dar jaučiausi kaip balta varna, net nenutuokianti, kas vyksta aplink.
- Tai gal kas nors paaiškins man, kas čia vyksta??? – neištvėrusi surikau.
Visi nutilo. Po trumpos pertraukėlės prabilo tamsiaplaukis vaikinas, prieš tai pasakęs „nesąmonė":
- Čia – paranormalias galias turinčių vaikų mokykla. Kiekvienas iš mūsų turi kokių nors nepaprastų sugebėjimų, pavyzdžiui, skaityti žmonių mintis, regėti vizijas ar panašiai. Mes pamanėme, kad ir tu esi tokia pati, bet pasirodo, jog klydome.
Suraukiau antakius. Ar čia pokštas? Nejaugi jie mano, kad patikėsiu tokia nesąmone?
Nusijuokiau ir piktai pasakiau:
- Gerai, gal dabar jau galiu eiti? Neturiu laiko jūsų nesąmonėms.
Taip tarusi apsisukau ant kulno ir patraukiau išėjimo link.
- Ar kada nors esi patyrusi jausmą, tarsi tai, kas šiuo metu vyksta, jau esi regėjusi anksčiau? – man pavymui sušuko tamsiaplaukis. – Deja vu jausmą? Tarkim, kad jau matei tai sapne? Arba staiga, tarkim sėdint automobilyje ir klausant radijo, ar yra buvę taip, kad daina staiga akimirkai pasikeistų į visiškai negirdėtą melodiją? Tik akimirkai, tačiau tiek, kad užtektų suprasti, kad tai, kas ką tik įvyko, tikrai nebuvo įprasta. Taip nutinka susipynus keliems laikams. Kartais taip būna, bet labai retai. Ir tik tokie žmonės kaip mes yra pakankamai jautrūs tai išgirsti.
Sustojau. Norėjau pabėgti, nesiklausyti jo žodžių, tačiau negalėjau – mat jis bent jau kol kas sakė teisybę. Atsisukau į jį.
- Užsičiaupk, - tariau. – Taip būna daug kam. Tai paprasčiausiai mūsų pačių proto krečiamos išdaigos.
- O balsai? – nesiklausė jis manęs. – Ar esi girdėjusi keistus balsus? Tarsi jie būtų visai čia pat, visai prie pat tavęs, tokie tikroviški, kad negalėtum pagalvoti, jog jie galėtų būti tik tavo pačios išsigalvojimai, tačiau atsisukusi pamatai, kad aplinkui nieko nėra? Arba švytintys pavidalai. Ar esi mačiusi neryškų, kažkuo į žmogaus siluetą panašų pavidalą? O galbūt tau jie apsireiškia kaip šešėliai? Šešėliai, patys vieni vaikščiojantys kambariu?
Paklaikusi žvelgiau tiesiai jam į akis. Negali būti. Ne, negali būti. Pažiūrėjau į Klėją. Dabar ji šypsojosi taip, tarsi manimi didžiuotųsi. Jos lūpos be garso tarė: „Aš juk sakiau".
- Jie nejudėdavo. Pamatę mane, šešėliai tarsi išsigandę sustingdavo, nors ir būdavo vidurį kambario, ir aš aiškiai juos matydavau, - virpančiu balsu atsakiau.
Apsisukau ir puoliau bėgti išėjimo link. Bėgau greitai, nesidairydama atgal, o kai atsidūriau lauke, Klėja tarsi perskaičiusi mano mintis paspaudė nuotolinio valdymo mygtuką ir taip atidarė man vartus.