The Office ✨

10 Dalis

Priešais mane stovėjo visiškai nepažįstamas, manau jaunesnis už mane, girtas vaikinas.
-Labas,- jis kreivai nusišypsojo ir susvyravo.
-Prašau, paleiskite mane,- mandagiai paprašiau pasimuistydama, tačiau jo rankos atremtos į sieną neleido man judėti.
-Žinau, jog nenori, kad tave,- žaktelėjo,- paleisčiau,- jis mirktelėjo. Vėl pasimuisčiau.
-Vaikine, paleisk ją,- puikiai žinomas balsas pasigirdo man iš dešinės.
-Eik šalin,- vaikinas priešais mane sumurmėjo ir ruošėsi mane pabučiuoti, tačiau vaikinas tuojau buvo nustumtas nuo manęs smūgiu į veidą.  Krūptelėjus vėl prisispaudžiau prie sienos.
-Einam,- Taehyung čiupo mane už riešo ir ėmė tempti durų link. Negalėjau nutraukti žvilgsnio nuo vaikino gulinčio ant žemės. Tiesą sakant, net pamiršau, kad mano kulnai kruvini. Netrukus buvau ištempta į lauką ir pasodinta ant suoliuko.
-Kodėl jūs jam trenkėte?- susiraukusi pažvelgiau į jį vis dar būdama labai sutrikusi.
-Turbūt todėl, kad nenorėjau, jog jis tave išprievartautų vidury vakarėlio,- Taehyung pavartė akis. Susiraukusi pasilenkiau ir nusiaviau batelius.
-Tavo kojos kraujuoja,- vaikinas pasakė ir aš kreivai nužvelgiau jį.
-Ačiū, kad pasakėte. Pati nebūčiau susipratusi,- sumurmėjau ir paglosčiau kojas.
-Einam... Na, tiksliau neik niekur,- Taehyung papurtė galvą ir priėjęs pakėlė mane ant rankų kas buvo visiškai netikėta man.
-Ką jūs darote?- pasimuisčiau.- Paleiskite mane,- sumurmėjau.
-Ramiai. Nunešiu tave iki mašinos,- Taehyung pranešė ir pritūpęs paėmė batelius, o vėl išsitiesęs ėmė nešti mane link mašinų. Nieko nesakiusi nuleidau akis. Taehyung nunešė mane prie savo didžiulės mašinos. Atrakinęs ją, neįsivaizduoju kaip, atidarė bagažinę ir pasodino mane ant jos krašto. Akimis sekiojau vaikino veiksmus. Jis paėmė vaistinėlę ir atidaręs ją išėmė pleistriukus, dezinfekcninį purškalą ir bintą.
-Ką jū...
-Sh,- vaikinas sudraudė mane pertraukdamas. Nužvelgiau jo rankose esantį purškalą kurį jis užpurškė ant mano vienos kojos, o po to, švariu bintu, ėmė valyti kraują aplink pratrūksią pūslę. Susiraukiau nuo menko skausmo. Nuvalęs kraują jis užklijavo pleistrą ir tą patį padarė kitai kojai.
-Na ir viskas,- Taehyung sumurmėjo sudėdamas viską į dėžutę.
-Kodėl Jūs tai padarėte? Na...
-Tu mano sekretorė. Tu turi būti sveika,- vaikinas pertraukė mane ramiu balsu. -Tiesa, neturėtum lankytis klubuose savaitgalį viena, o dar šitaip apsirengusi,- Taehyung padėjo dėžutę į vietą ir padavė man batelius. Apsiaviau batelius ir atsistojau ant žemės.
-Aš čia su Sana, bet manau daugiau niekada su ja nevažiuosiu į vakarėlius,- sumurmėjau.
-Gerai mąstai. Tu per daug pasipuošusi kaip įprastam vakarėliui,- Taehyung vėl nužvelgė mane.
-Turėčiau padėkoti?- kilstelėjau antakį.
-Nebūtina,- Taehyung nusijuokė.- Tave parvešti namo?- jis šyptelėjo.
-Jei nesunku,- sumurmėjau.

Netrukus vaikino automobilis sustojo prie mano buto.
-Ačiū,-šyptelėjau ir atidariau dureles.
-Neapsikabinsi?- Taehyung nusišypsojo ir aš lėtai uždariau dureles.
-Jūs mano bosas,-sumurmėjau prisimerkdama.
-Ir mes dabar ne darbe,- vaikinas kilstelėjo antakius. Linktelėjau. Taehyung ištiesė rankas ir mudu apsikabinom, kas buvo be galo keista, ne kiek jam, o kiek man. Tikėjausi trumpo ir šalto apsikabinimo, tačiau jis užsitęsė. Kuomet jau atsitraukėme vienas nuo kito sumurmėjau atsisveikinimą ir dingau iš mašinos. Įėjau į butą.
-Tai buvo keisčiausia kas man nutiko per visą mano gyvenimą,- sumurmėjau, o tuomet apsidairiau ir atsidusau supratusi, kad niekas tikrai negirdėjo. Šyptelėjus sau patraukiau laiptų link. Nemėgstu čia naudotis liftu, kadangi darbe juo pakylu penkioliką kartų per dieną. Užlipau vienu aukštu, tačiau lipant sekančiais laiptais mano koja kryptelėjo ir net sucypiau suklupdama ant laiptų. Susiraukiau nužvelgdama visiškai sveikos išvaizdos koją, tačiau skausmas buvo baisus. Sunkiai atsistojau ir užšokinėjau per likusius laiptus. Atsirakinau butą ir vos įėjus užsirakinau. Keista, bet nemėgstu būti atrakintomis durimis netgi dieną. Nustrikinėjau iki virtuvės, kuri kaip tokiam butui buvo visai didelė, atsidariau šaldiklį ir išsiėmiau du gelio kompresus. Atsisėdusi ant žemės uždėjau juos ant kojos, kad ji nepradėtų tinti. Tikrai nesusilaužiau jos, skausmas būtų nepalyginamas su šiuo. -Man baisiai nesiseka,- užverčiau galvą ir užsimerkiau.

Po gerų dviejų valandų sedėjimo ant žemės, truputį sušalau, todėl nustrikinėjau į svetainę ir vėl uždėjau kompresus ant kojos, užklodama save visą po storu pledu. Taip, aš labai protinga. Vos norėjau įsitaisyti patogiau, mano telefonas ant stalo ėmė vibruoti. Suniurzgėjus paėmiau jį ir atsiliepiau į Sanos skambutį.
-Sveika, gražuole. Spėju tu namuose,- ji nusijuokė.
-Taip. Eilinį kartą jūs dingot,- prunkštelėjau.
-Nepyk. Taigi ryt persikraustai pas mane?- Sana nekantravo.
-Um... Atleisk, bet tikriausiai ne,- atsidusau nužvelgdama koją. Buvau visai pamiršusi apie persikraustymą.
-Kodėl? Persigalvojai?- ji išsigando.
-Ne. Nepersigalvojau. Tiesiog užsigavau koją ir manau negalėsiu persikraustyti šį savaitgalį. Galbūt kitą?-pasiūliau.
-Žinoma. Ar labai užsigavai?- Sana sunerimo.
-Ne. Praeis,- sukikenau.
-Tada bėk pailsėti. Labanakt,- ji palinkėjo. Atsakiau jai tuo pačiu. Atsidususi numečiau telefoną ir įsitaisiusi ėmiau snausti.

Galiu pasakyti tik tiek, kad naktis buvo sunki. Labai sunki. Mano sofa tikrai nėra patogi, bet tikrai nenorėjau strikinėti iki savo lovos. Rytą nustrikinėjau iki vonios ir nusiprausiau. Džiaugiuosi, kad šiandien šeštadienis. Spėju Taehyung nebūtų patenkintas, jog negalėčiau lakstyti atnešti jam kavos. O kaip tyčia nebeturiu vaistų nuo skausmo.
Papusryčiavus grįžau į svetainę. Šiandien neturiu noro kažko daryti.