The Office ✨

3 Sezonas 11 Dalis

Su švente visus!

-Amy, aš norėčiau su tavimi pasikalbėti kaip su... Kaip su drauge. Nežinau ar mane suprasi, bet iš pradžių noriu sužinoti, ar norėsi ir galėsi man patarti, - moteris pasakė, visiškai priversdama mane pasimesti.
-Žinoma. Aš jus visuomet išklausysiu jei tik reiks. Mudvi su mama visada kalbėdavomės apie viską,- šyptelėjau.
-Aš irgi kalbėčiausi su Taehyung arba Eun Jin, tačiau Taehyung yra vaikinas, o Eun Jin... Problema tame, jog kolkas nenoriu, kad kažkuris iš vaikų žinotų. Todėl ir noriu tavo pagalbos, - ji pasakė nuleisdama akis.
-Ar jūs susiradote vaikiną? - kilstelėjau antakį nusišypsodama.
-Todėl ir noriu pasikalbėti būtent su tavimi, - Taehyung mama šyptelėjo.
-Aš labai džiaugiuosi už jus ir labai norėčiau sužinoti viską nuo pradžių, - nusišypsojau.
-Tikrai jaučiuosi lyg būčiau dvidešimties. Manau aš ir vėl įsimylėjau, kad ir kaip keistai tai skamba. Tas vyras manimi tikrai rūpinasi ir mudu draugaujame jau kuris laikas, tačiau bijau sakyti apie tai vaikams. Juk aš nesu penkiolikmetė. Ne mano amžiuje reikia ieškotis antros pusės, tačiau taip įvyko, jog mudu susipažinome kavinėje ir ten visuomet susitinkam. Jis taip pat vienišas ir turi dukterį. Mūsų istorijos skiriasi tik tuo, kad jo žmona mirusi. Bet kokiu atveju, jis labai nori susitikti su Taehyung, Eun Jin ir, žinoma, tavimi, tačiau bijau padaryti klaidą ir prarasti vaikus. Noriu tavęs paprašyti, užsiminti Taehyung apie tai. Na, nesakyk, kad tai aš, tačiau paklausk ką jis apie tai galvoja,-moteris paprašė.
-Žinoma. Aš taip pat labai noriu sutikti jį ir aš tikrai matau, jog Jūs laiminga su juo. Pakalbėsiu su Taehyung. Pasakysiu ką jis galvoja apie draugystę vyresniame amžiuje ir jūs nesate tokia sena, jog negalėtume draugauti su vyrais. Tam nėra amžiaus ribos. Jei reikės pakalbėti, aš visada jūsų paslaugoms, - nusišypsojau ir apsikabinau moterį. - Atsiprašau, tiesiog man labai reikia apkabinimų paskutiniu metu, - sumurmėjau.
-Man Taehyung nėštumas praėjo taip pat, - ji nusijuokė taip pat mane apkabindama.
-Moterys, galiu ateiti? - Tae sušuko dar nulipdamas nuo laiptų.
-Ateik, ateik! - jo mama nusijuokė ir aš su šypsena atsitraukiau. Taehyung atėjęs tuojau prisėdo prie manęs ir apsikabino iš už nugaros.
-Gerai, vaikai, jau eisiu,- Taehyung mama atsistojo ir aš kartu su ja. Mudvi apsikabinome, o Taehyung išlydėjo ją.
-Apie ką kalbėjote, princese? - jis grįžo pas mane ir vėl stipriai apsikabino.
-Ar galėsime pakalbėti vėliau? - sumurmėjau užsimerkdama.
-Tu pavargusi,- jis teigė ir paėmęs mane ant rankų ėmė nešti į viršų.
-Aš pati galiu, - suniurzgėjau, tačiau net nesistengiau atsitraukti nuo vaikino.
-Miegok, - Taehyung sukikeno paguldydamas mane į didelę lovą.
-Pasilik, - sumurmėjau sučiupdama jo ranką.
-Aš niekur ir nesiruošiau eiti. Leisk nusirengti ir tada nurengti tave, - Tae nusišypsojo tamsoje, o aš šyptelėjusi užsimerkiau.

Pabudau viena. Jei gerai pamenu, Taehyung šiandien turėjo dirbti iš namų, tačiau panašu, jog jis išvažiavo. Nusižiovavau ir išlipusi iš lovos nuėjau nusiprausti.
Išejusi iš vonios kambario priėjau prie spintos ir išsiėmiau vieną trumpą rausvą suknelę.
-Nemačiau jos, - sumurmėjau ir trūktelėjusi pečiais apsirengiau ją. Neabejoju, jog vaikinas ją nupirko man nežinant.
Suniurzgėjau negalėdama užsisekti užtrauktuko ant nugaros. Krūptelėjau pajutusi kažką už nugaros, todėl staigiai apsisukau.
-Ko išsigandai? - Taehyung kilstelėjo antakį nusišypsodamas.
-Aš maniau, jog tu darbe, - susiraukau.
-Apsisuk, - Taehyung paliepė ir aš padariau kaip liepta. Jis švelniai užsegė užtrauktuką ir aš vėl atsisukau į jį. - Juk sakiau, jog dirbsiu iš namų. Pamiršai?- jis pakreipė galvą.
-Na, ne, tačiau buvo tylu, tad maniau, kad tu darbe, - trūktelėjau pečiais ir Taehyung apsikabino mane.
-Tu vis dar drebi. Atsiprašau, kad išgąsdinau, bet aš čia jau nuo tavo išėjimo iš vonios esu, tad maniau pastebėjai mane, - Taehyung sumurmėjo.
-Ne, viskas gerai, - šyptelėjau ir atsitraukiau.-Einu papusryčiauti, - pasakiau ir pabučiavusi vaikiną ir palinkėjusi jam sėkmės išėjau iš kambario.
Nusileidau žemyn ir pasiruošiau sau pusryčius. Nenoriu trugdyti jam dirbti. Na, žinoma, nenoriu ir netyčia prasitarti apie Smith. Taehyung per daug gerai mane pažįsta ir jis jau sugeba iš akių suprasti kas yra negerai.
Pavalgiusi, šiek tiek apsitvarkiau, o tuomet ėmiau ruošti pietus savo mažiui.
Paruošusi pilną stalą atsidusau. Nežinau kodėl, tačiau mano kojos atsisako dirbti.
Netrukus Taehyung įėjo į virtuvę ir nusišypsojo.
-Kas čia taip skaniai kvepia? - jis priėjo arčiau ir suėmęs mano skruostus pabučiavo kaktą.
-Pagaminau pietus, - šyptelėjau.
-Nereikėjo. Būčiau pats padaręs mudviem. Pavargai? - vaikinas susiraukė.
-Ne,- pasakiau ignoruodama skausmą kojose. Atsitraukusi nuo Taehyung paprašiau atsisėsti, o jis tik kreivai nužvelgė mane, bet nepajudėjo iš vietos.
-Kas? - prisimerkiau.
-Ar tau viskas gerai? - jis susiraukė.
-Taip. O tau? - kilstelėjau antakį.
-Man gerai, bet tau kažkas ne. Kas tau neduoda ramybės? - Taehyung prisimerkė, o mano širdis ėmė daužytis. Nenoriu jam meluoti, bet negaliu sakyti tiesios.
-Šiek tiek skauda kojas. Bijau, jog jei taip ir toliau, sunkiai išgyvensiu per visą nėštumą, - sukikenau su drebančia širdimi. Taehyung nužvelgė mano veidą ir linktelėjo.
-Sakiau, jog nereikėjo daryti pietų. Būčiau pats padaręs. Dabar mažylis protestuoja,- jis šyptelėjo, leisdamas suprasti, jog patikėjo manimi. Myliu jį.- Pavalgiusi, tiesiog pailsėk. Nenorėtume prarasti mažiaus, tiesa? - Taehyung paklausė ir priėjęs pabučiavo.
-Jam viskas bus gerai, - nusišypsojau.
-O galbūt jai? - jis kilstelėjo antakį priglausdamas ranką prie mano pilvo, kuris net neišsikišęs.
-Nežinau, - trūktelėjau pečiais ir prisiglaudžiau prie vaikino.
-Man patinka, jog tu taip nori meilės, - jis sukikeno.
-Atšals maistas. Eime valgyti, - šyptelėjau.

-Kas su manim darosi? - suniurzgėjau sau patrindama kojų raumenis.
-Meile, tu kur? - Taehyung balsas pasigirdo iš viršaus.
-Aš apačioje! - garsiai atsakiau. Netrukus vaikinas nudundėjo laiptais žemyn ir susiraukė.
-Gerai jautiesi? - jis priėjo arčiau.
-Taip. Manau taip, - šyptelėjau.
-Nereikia pas gydytojus? - prisimerkė.
-Nejuokauk. Nereikia. Viskas gerai, - šyptelėjau.
-Žiūrėk tu man. Man ką tik skambino Jungkook,- Taehyung nusišypsojo.
-Ką sakė? - kilstelėjau antakį.
-Jis pakvietė Kortney į pasimatymą, - Taehyung pasakė ir aš išsižiojau.
-Ir ji man nieko nesakė? - pakėliau antakius ir pačiupau telefoną.
-Gal nespėjo, - Taehyung bandė ginti merginą.- Jis dar kai ką sakė, - jis pasakė vėl atkreipdamas mano dėmesį, todėl telefoną grąžinau į vietą.
-Jungkook pasiūlė savaitgalį važiuoti į parką ar kur nors ir ten pabūti, tačiau atrodo, jog jis pamiršo, jog turiu nėštukę, o oras paskutinėmis dienomis labai greit kintantis. Todėl žinoma atsisakiau, - Taehyung nusijuokdamas pasakė, o aš nustačiau piktą veidą, sutrigdydama vaikiną.
-Vadinasi, ten tikrai važiuosime, - piktai sumurmėjau ir pačiupusi telefoną suradau Jungkook numerį, tačiau telefonas netrukus dingo man iš rankų.
-Amy, kas tau? Kodėl tu pyksti? - vaikinas paslėpė telefoną ir prisėdęs šalia suėmė mano rankas.
-Aš nenoriu, jog dėl manęs visą laiką praleistume namuose. Dabar lapkričio pabaiga. Ant nosies gruodis. Oras nuostabus. Tu ruošiesi mane, iki tol kol pagimdysiu , kankinti? Aš neištversiu devynis mėnesius tarp keturių sienų,- piktai išdėsčiau Taehyung.
-Gerai, meile. Nesinervink. Tu teisi, turėjau pasišnekėti su tavimi. Nepyk ant manęs. Noriu tavo šypsenos. Paskambinsiu Jungkook ir pasikalbėsime, gerai? - jis šyptelėjęs pabučiavo mano rankas. Atsidusau nuleisdama akis.
-Aš labai myliu tave, Taehyung. Labai džiaugiuosi, jog turėsime mažylį, tačiau... Saugoti jį, tai nereiškia, jog turime neišlysti iš namų. Aš jausiuosi geriau gamtoje. Kartais reikia šito, - sumurmėjau.
-Gerai, meile. Aš supratau ką tu turėjai omenyje. Aš tiesiog nenoriu, jog tu ar mažylis nukentėtumėte. Tu visada buvai mano svajonė ir kai aš praradau tave, tai buvo pats baisiausias jausmas. Nenoriu vėl tavęs prarasti, - Taehyung sumurmėjo ir pabučiavo mano kaktą.
-Tu manęs neprarasi, Taehyung,-sumurmėjau apsikabindama jį. Akyse susikaupė ašaros, o Taehyung ėmė kikenti.
-Tau nereikia verkti,-jis švelniai paglostė mano skruostą su šypsena. - Nėra dėl ko.
-Man taip gaunasi, - suniurzgėjau pati nusijuokdama.
-Aš paskambinsiu Jungkook, o tu nusiprausk. Tiesa...-jis sumurmėjo kažką prisiminęs, o tuomet nužvelgė mano kojas. Vėl buvau paimta ant rankų. Atsidusau ir apsikabinau vaikiną.

-Amy? - Taehyung įslinko į kambarį, kol aš snaudžiau. Suniurzgėjau leisdama jam suprasti, jog klausausi jo. - Gerai jautiesi? - lova šalia manęs įdubo. Linktelėjau ir sunkiai atsimerkusi nužvelgiau savo vaikiną.-Noriu pakalbėti apie penktadienį, - Taehyung sumurmėjo ir aš šiek tiek susiraukiau. Ar jis kažką sužinojo? Negi jis rado voką?
-Kas bus penktadienį? - prisimerkiau.
-Amy, tu pamiršai? - Taehyung kilstelėjo antakį šyptelėdamas.
-A... Tikriausiai... - sumurmėjau lėtai atsisėsdama.
-Mūsų pasimatymas, - Taehyung pasakė.
-Tiksliai...Kaip aš galėjau pamiršti? - sumurmėjau užsidengdama veidą delnais.
-Viskas gerai. Aš suprantu. Na, negaliu suprasti, bet manau, jog įsivaizduoju. Normalu, kad pamiršti kai kuriuos dalykus,-Taehyung nusišypsojo.
-Vistiek. Negalėjau pamiršti šito, - atsidusau.
-Dieve, kodėl tu taip greit susinervini? Juk nieko tokio, - Taehyung paglostė mano skruostą.
-Ką norėjai pakalbėti? - papurčiau galvą vis dar nuleidusi akis.
-Ten važiuosime šeštą valandą vakaro. Labai norėčiau, kad neišsipuoštum. Renkis tai, kas tau patogu, - jis nusišypsojo. - Ir jokiais būdais nekaltink savęs, jog pasimiršo.