The Office ✨

13 Dalis

-Sveika,- į mano kabinetą įėjo vėl nematytas vaikinas.
-Laba diena. Kuo galiu padėti?- mandagiai šyptelėjus atsistojau. Jau beveik darbo pabaiga. Šiandien su Taehyung, neskaitant ryto, nesimatėm,. tačiau kaip buvau liepta, pasirūpinau, jog darbe nekiltų problemų.
-Nelabai kuom gali padėti man, tačiau noriu žinoti, ar galiu kuo padėti tau,- rudaakis nusišypsojęs priėjo arčiau stalo.
-Jūs negalite niekuom man padėti, ačiū,- linktelėjau.
-Susitarkime, jog kreipsiesi į mane tu. Mes beveik vienodo amžiaus,- jis nužvelgė mano stalą.- Dar ilgai dirbsi?
-Tikriausiai,- kiek pasimetus nužvelgiau jį.
-Tiesa, juk neprisistačiau,- vaikinas pavartė akis.- Aš Park Jimin. Draugai mane vadina tiesiog Jimin, todėl norėčiau, kad ir tu į mane taip kreiptumeis,- Jimin ištiesė ranką.
-Aš Amy,- mandagiai paspaudžiau vaikino ranką.
-Malonu, Amy,- Jimin paleido mano ranką.- Galiu?- jis žvilgtelėjo į kėdę.
-Žinoma,- pasakiau ir vaikinus atsisėdus atsisėdau ir pati.
-Girdėjau šiandien susipykai su Taehyung,- Jimin linktelėjo durų link. Žinoma, jis jo draugas.
-Na, nevisai,- trūktelėjau pečiais ir ėmiau ieškoti vienų dokumentų.
-Tu pavėlavai ir Taehyung supyko ant tavęs, nors neturėjo. Visiem pasitaiko. Be to, jis neleido man pas tave ateiti, bet man nerūpi jis. Tai kaip tu?- vaikinas vėl nusišypsojo švelnia šypsena. Jis atrodo be galo draugiškas vaikinas.
-Aš jaučiuosi gerai,- trūktelėjus pečiais išėmiau dokumentą ir padėjau ant stalo.
-Bet man neatrodo, jog tu jautiesi gerai. Ar galim apsikabinti?- Jimin paprašė. Kiek susiraukiau, tačiau linktelėjau. Manau visi jie be galo mėgsta apkabinimus. Jie tikrai ne anglai, tačiau taip pat be galo mieli vaikinai.
Abu atsistojom ir apsikabinom vienas kitą.
-Jis tiesiog nesusivaldė. Nenorėjo nieko blogo. Nepyk labai ant jo. Jis užknisa, tačiau yra visai geras žmogus,- Jimin sumurmėjo man.
-Neturiu dėl ko pykti,- šyptelėjau ir atsitraukėm vienas nuo kito.
-Vistiek,- jis trūktelėjo pečiais.- Girdėjau vyksit abu į Ispaniją. Turėtum geriau jį pažinti per tą laiką,- Jimin nusišypsojo.
-Galbūt,- pasakiusi atsisėdau ir toliau ėmiau tvarkyti dokumentus.
-Na, gal dar susimatysim. Iki,- jis pamojavo, nenorintis daugiau trugdyti mano darbo ir man taip pamojavus jis išėjo.

-Amy,- Sana įlingavo į mano kabinetą.
-Sveika,- nusišypsojau, prie to pačio žvilgtelėdama į laikrodį, kuris rodė aštuntą valandą vakaro.
-Jei tu būtum mano viršininkė, aš išeičiau iš darbo,- ji papurčiusi galvą atsisėdo ant kedės.
-Gera girdėti,- šyptelėjau.
-Kodėl tu dar nesiruoši namo? Tau reiks susidėti daiktus kelionei. Taehyung jau seniai dingęs,- Sana pasilenkusi nužvelgė visus dokumentus ant stalo.
-Dar turiu darbo,- ramiai pasakiau.
-Amy, žinau, jog šiandien pavėlavai ir Taehyung supyko ant tavęs. Manau jis prokalbėjo dalykų kurių nenorėjo, bet tai nereiškia, jog tu turi dirbti iki paryčių,- ji švelniai suėmė mano ranką, o aš pakėliau akis į ją.
-Tai ne dėl to. Tiesiog noriu viską sutvarkyti prieš išvažiuojant,-atsidusau ir ištraukusi savo ranką iš Sanos delno sudėjau vienus dokumentus į segtuvą ir į stalčių.
-Amy, tu mano draugė. Nors mes pažįstamos savaitę, aš puikiai matau, jog tu meluoji,- Sana mirktelėjo.- Jis tau patinka, tiesa?
-Žinoma, ne,- nusijuokiau.- Jis mano bosas,- papurčiau galvą.
-Na ir? Širdžiai neįsakysi,-sukikeno.
-Ne, Sana. Jis man nepatinka. Jis nėra mano skonio, jei taip galiu pasakyti,- pavarčiusi akis šyptelėjau. Iš kur ji tai ištraukė?
-Gerai. Tuomet kuo jis skiriasi nuo tų, kurie tavo skonio?- ji parodė kabutes.
-Na, jis dažnai būna piktas. Nemėgstu vaikinų, kurių turiu bijoti. Na... Man patrauklesni šviesiaplaukiai vaikinai, o jis sakė tą patį apie merginas,- kilstelėjau antakius.
-Bet gi mes brunetės, tai kokia velnio jis mus į darbą priėmė?- prunkštelėjo Sana.
-Na, tu modelis,- nusijuokiau.- O aš buvau tikriausiai pirma pasitaikius.
-Na jau. Iš manęs modelis tikrai nekoks. Nesiaučiau tų dvidešimties centimetrų aukštakulnių net už milijoną,- ji pavartė akis.
-Aš manau kitaip,- tyliai sumurmėjau ir nusijuokiau, o Sana prisimerkė parodydama kad viską girdėjo.
-Na, ar pasiruošusi Ispanijai?- ji nusišypsojo.
-Nelabai turėjau ką ruoštis. Vakare susidėsiu daiktus ir...
-Jau dabar vakaras, Amy,- Sana pertraukė mane.
-Turėjau omenyje, kai grįšiu,- trūktelėjau pečiais.
-Gerai. Tuomet kelk užpakaliuką ir eime. Palydėsim viena kitą, nes lauke jau tamsoka,- ji linktelėjo link lango.
-Gerai,- atsidususi gražiai sudėjau sektuvus ir visus dokumentus. Pasiėmiau reikiamus daiktus.
-Jei rimtai, net nežinau kodėl aš važiuoju į tą Ispaniją,- išleidau merginą iš kabineto ir pati išėjusi uždariau duris.
-Todėl, kad Taehyung nori, jog tu važiuotum kartu su juo,- Sana nusišypsojusi įsikibo man į parankę.

-Kaip manai, mama, man prireiks šitos suknelės?- keistai nužvelgiau suknelę, kuri nebeatrodė mano dydžio.
-Mieloji, turėtum peržvelgti turimus drabužius ir pusę jų išmesti. Tau reikia apsipirkti,- ji šyptelėjo telefone.
-Puikiai žinai, jog to nedarysiu,- nusijuokiau ir pakabinau suknelę į spintą, paimdama du darbo komplektukus.
-O turėtum,- mama papurtė galvą.- Rūpinkis savimi, o ne mumis. Mes kaip nors.
-Ne, mamyte. Aš kaip nors, o jūs nusipelnėte geriausio,- nusišypsojau. Mama tik su šypsena papurtė galvą.
-Tėtis tave nuostabiai išauklėjo,- sumurmėjo.
-Jei ne jis, nežinau ką dabar daryčiau,- pasakiau prisimindama vyrą.
-Taigi, Ispanija? Ką nuveiksi ten?- mama pasidomėjo.
-Net neįsivaizduoju. Su bosu anksčiau sutarėm pakankamai gerai, bet šiandien rytą aš pavėlavau ir manau bus sunku bendrauti kelionėje,- trūktelėjau pečiais.
-O kiek tavo bosui metų? Daug vyresnis už tave?- mama pasidomėjo pradėdama ruošti maistą.
-Ne. Manau mes vienmečiai, arba labai panašaus amžiaus. Na, jam daugiau nei 25 neduočiau,- nusijuokiau.
-Nebus taip, kad ...
-Ne, nebus, mama,- prunkštelėjau uždarydama lagaminą.
-Aš tik domiuosi. Nuo pirmų studijų metų, taip ir nesulaukiau progos susipažinti su būsimu žentu. Tau jau dvidešimt dveji, bet tu turėjus tik vieną, ir tai nelabai vykusį, vaikiną,- mama papurtė galvą. Su ja puikiai sutariam, tačiau ji labai mėgsta kalbėti vaikinų tema, todėl kartais tikrai abejoju, jog man reikia draugių.
-Mam, žinai kad man vaikinai mažiausiai rūpi. Man dabar svarbu darbas,- nusišypsojusi atsisėdau ant lovos ir pasiėmiau telefoną į rankas.
-Taip. Dabar rūpi darbas, o kai mokeisi sakei, kad rūpi mokslai. Dabar darbas rūpės iki pencijos, o po to rūpės kas? Mieloji, aš noriu sulaukti savo anūkų. Dedu visas viltis į tave,- ji nusijuokė.
-Iki vaikų man dar toli,- prunkštelėjau.- Ką gamini?
-Kiaulienos suktinukus su sūriu,- mama nusišypsojo erzindama mane.
-Kaip senai valgiau,- suinksčiau.
-Žinau. Judu su tėčiu dievinot juos,- ji nusijuokė.

Vos neįkėliau jums 14 dalies ^^