The Office ✨

2 Sezonas 27 Dalis

     Taehyung pov.

Laikas bėga greitai ir liko vos pora savaičių iki tos dienos, kai privalėsiu palikti Amy. Žinoma, ne visam, tačiau man tai bus košmaras.
Nors šiuo metu Amy nieko nenutuokia ir ramiai dirba savo įprastoje darbo vietoje, kol aš ja stebiu, bijau sudaužyti jos kilnią širdutę.
Amy lėtai akimis peržvelgė visus popierius, bakstelėjo rašikliu į juodraštį ir išraitė pavardę. Tuomet, ji paėmė kitus dokumentus ir labai trumpam pakėlė akis į mane, o tuomet nuleido jas į dokumentus, bet lyg ir supratusi jog stebiu ją vėl pakėlė galvą.
-Ar viskas gerai? - Amy smalsiai sumirksėjo akimis. Jau numanau, kaip labai jos pasiilgsiu.
-Viskas gerai, - nusišypsojau. Viskas yra blogai. Viskas yra suknista, bet nenoriu paskutinėmis dienomis matyti jos liūdnos šypsenos. Žinau, kad turėsiu pasakyti prieš išvykstant, nes ar taip, ar taip ji sužinos ir geriausia, jog sužinotų iš manęs, bet bijau, jog ją tai įskaudins.
-Ar tau nėra kokių susitikimų ar kažko? Šiek tiek keista, jog šitaip mane stebi,- Amy sukikeno.
-Patikėk, mieliau žiūrėsiu į tave nei dirbsiu, - nusišypsojau ir ji nusijuokė. Kaip aš šito pasiilgsiu.
-Dar spėsi į mane paspoksoti. Būk geras ir eik dirbti, - ji paprašė su šypsena.
-Tik todėl, kad prašai, mažute, - atsistojau ir paislenkęs pabučiavau jos kaktą. Ji padovanojo man didesnę šypseną ir kai vienas kitam palinkėjome sėkmės, aš išėjau. Nežinau kaip išdrįsiu jai pasakyti. Nežinau kaip teks palikti ją.

        Amy pov.

Na, manau Taehyung mane blogai suprato. Jis tiesiog visą laiką spoksojo į mane ir tai kiek keista. Jei jis galvojo, jog man reikia daugiau jo dėmesio, tai jis klydo.
Tačiau manau, jog tai kažkas kito. Jis liūdnas, nors stengiasi šypsotis. Reikės pakalbėti su juo. Santykiai, kai kiekvienas turi savo paslapčių, niekuomet nebus paremti pasitikėjimu, o be pasitikėjimo tai tokie ir santykiai... Diena prabėgo greitai. Visi popieriai jau baigia atsibosti, tačiau myliu šį darbą vien dėl Taehyung. Netrukus ir minėtas gražuolis įėjo į kabinetą.
-Renkis, važiuojam pas mane, - Taehyung pasakė šyptelėdamas, tačiau jo akys nesišypsojo. Atsidususi priėjau prie pat jo, taip sutrikdydama vaikiną. Paglosčiau jo skruostus, kurie šiek tiek badėsi.
-Kas ne taip? - paklausiau. Nors aš ir su aukštakulniais, vaikinas dar geru sprindžiu aukštesnis už mane, todėl teko pakelti galvą.
-Tu tikriausiai ekstrasensė, tiesa? - Taehyung šyptelėjo ir suglaudė mūsų kaktas. Nusišypsojau.- Apsirenk. Paaiškinsiu viską namuose,- Taehyung švelniai priglaudė lūpas prie mano trumpam bučiniui, o tuomet apsikabinome. Tikiuosi jis nesugalvos palikti manęs. Aš neištversiu, jei jis išeis pas kitą.
Paskubomis apsirengiau, kadangi smalsumas mane žudė iš vidaus. Tačiau Taehyung kaip tik neskubėjo. Jis kažką įtemptai galvojo, lyg regzdamas sakinius ir retkarčiais žvilgtelėdavo į mane.
Net mašinoje jis važiavo visai kaip jam neįprasta, labai lėtai. Dažniausiai, vos gavęs progą, kaip ir visi jauni vaikinai viršydavo greitį dėl adrenalino, tačiau akivaizdu, jog Taehyung šiandien tai nerūpi. Vaikino namus pasiekėme po pusvalandžio, nors šiaip kelias tik dešimt minučių, jei važiuojam normaliu, leistinu greičiu. Išlipus iš mašinos tuojau įsikibau į Taehyung ranką ir jis ją spustelėjęs nuėjo į namus, nusivesdamas ir mane kartu.
Kuomet jau sėdėjome svetainėje, Taehyung tik atsiduso.
-Kas negerai? - prisitraukiau arčiau jo.
-Aš turėsiu išvykti, - jis pasakė ir aš susiraukiau.
-Ką? Kur? - susmalsavau.
-Dėl darbo. Į Prancūziją, tačiau tavęs vežtis negaliu. Dviem mėnesiams, - jis tyliai paaiškino. Na, dabar suprantu, kodėl jis toks susikrimtęs.
-Kada išvyksi? - kilstelėjau antakį. Stengiausi nenusiminti dėl vaikino.
-Dar po poros savaičių, tačiau jau nenoriu tavęs palikti, - Taehyung pasakė ir apsikabino mane.
-Tu juk nepalieki manęs. Tu tiesiog išvažiuosi ir grįši. Tuomet mudu vėl būsime kartu, - nusišypsojau.
-Myliu tave, mažyte, - jis sumurmėjo.
-Myliu tave labiau, - užsimerkiau. - Ar galiu likti čia?-paprašiau.
-Žinoma. Tu čia ir būtum likusi. Bet kada, net kai manęs nebus, jei norėsi , atvažiuok ir būk čia. Sakykim jei susipyksi su Sana ar kažką,-Taehyung pasakė.
-Negi ji rimtai tau taip nepatinka? - nusijuokiau.
-Na ne... Ji tiesiog labai nori atimti tave iš manęs, - jis atsitraukęs kaltai nusišypsojo.
-Niekas manęs neatims iš tavęs,- nusišypsojau.
-Tuomet puiku, - vaikinas vėl mane apsikabino ir aš užsimerkiau iš malonumo. Su kuo jau kuo, bet su Taehyung man labai pasisekė.

Tos pora savaičių prabėgo greičiau nei mudu su Taehyung tikėjomės. Visas naktis pramiegojau Taehyung namuose.
-Nemanau, jog po tavo išvykimo užmigsiu be tavęs,- pasakiau prisiglausdama prie vaikino mudviejų paskutinę naktį prieš jo išvykimą. Sau pasižadėjau, jog ryt nepravirksiu.
-Užimigsi. Viskas bus gerai. Mes susiskambinsim ir susirašysim,- Taehyung pabučiavo mano kaktą.
-Gerai, - nusišypsojau. Jis juk pažada.
Rytas buvo sunkus, nes keltis visiškai nesinorėjo. Apsirengiau juodą suknelę, dėl ko Taehyung tik papurtė galvą ir abu nuvažiavome į darbo vietą. Manau, jog atsisveikinimas bus sunkiausia dalis.

Gero pirmadienio!
Ps. Žinau, trumpa :(