The Office ✨

20 Dalis

-Na kas dabar?- Taehyung švelniai paklausė įeidamas į kambarį, dėl ko aš vėl ėmiau kūkčioti.- Ej, shhh,- jis priėjęs apiskabino mane ir ėmė glostyti plaukus. Nežinau kuo, bet tai mane išties ramina.
Taehyung pakėlė mane nuo žemės ir nunešęs pasodino ant lovos.
-Dabar įkvėpk ir viską papasakok. Ką padarė Jimin?- Taehyung paglostė mano skruostą nuvalydamas kelias ašaras. Padariau kaip liepta, giliai įkvėpiau.
-Tai ne Jimin kaltė,- pasakiau beveik įprastu, tik vos užkimusiu balsu.
-Tuomet pasakok. Kas nutiko?
-Mes kalbėjom,- vėl įkvėpiau.
-Apie ką?- Taehyung susiraukė.
-Apie mane. Apie mano mamą ir sesę. Jis norėjo tik padėti, bet aš nenoriu naudotis juo. Jis per daug geras žmogus ir aš nenusipelniau pažinoti jį. Nenoriu, jog jis galvotų, kad man reikia pagalbos ir aš jos prašau būtent jo. Man nereikia. Aš pati sugebėsiu,- vėl sukūkčiojau ir Taehyung spustelėjo mane.
-Nurimk. Tu esi labai darbšti ir tu viską sugebėsi, tik kartais reikia bent trupučio pagalbos iš kitų. Juk tu neparašei jo, kad tau padėtų, o tai reiškia, jog jis nori tau padėti ir tikrai negalvoja, jog tu galėtum naudotis juo,- Taehyung ramiai paaiškino.- Jei nenori, gali aiškiai jam pasakyti, jog nenori pagalbos iš jo ir jis tai supras.
-Aš negaliu,- papurčiau galvą.
-Tuomet aš galiu jam tai pasakyti. Neturėtum bijoti, kad Jimin supyks. Jis tave supras. Dabar nusiramink ir nusivalyk ašaras. Aš pakalbėsiu su Jimin, o tu pamiegok,- Taehyung atsistojo. Linktelėjau ir Taehyung išėjus, atsiguliau į lovą. Padėjusi galvą ant pagalvės leidau ašaroms leistis ir sušlapinti visą mano pagalvę.

-Amy,- vaikino balsas mane pažadino. Sunkiai atsimerkiau.- Imk,- Jungkook ištiesė stiklinę vandens. Atsisėdusi atsigėriau.- Mieloji, nueik nusiprausti ir galėsi ateiti vakarienės,- jis paglostė mano plaukus ir šyptelėjo.
-Ar Jimin dar čia? Norėčiau atsiprašyti. Į viską sureagavau per smarkiai,- parbraukiau rankomis per veidą.
-Ne. Jis prieš pusvalandį išvažiavo. Galvojo, jog dabar nenorėsi su juo sustikti ir jo matyti,- jis trūktelėjo pečiais.
-Jis juokauja?- susiraukiau. Kookie tik trūktelėjo pečiais.- Ar gali jam paskambinti? Nors nesijaučiu ir, garantuoju, neatrodau puikiai, noriu su juo pakalbėti,- paprašiau.
-Žinoma. Paprašysiu, jog jis atvažiuotų vėl. Ir tu visada atrodai nuostabiai,- Jungkook meilinosi. Prisimerkiau, lyg sakydama, jog jis nemeluotų man. Vaikinas tik šyptelėjo.
-Prašau, paskambink jam. Aš einu praustis,- dar kart parašiau ir Jungkook linktelėjo. Aš išliaužiau iš lovos ir pasiėmusi naujus drabužius išėjau, kol vaikinas ant lovos ieškojo Jimin numerio telefone.
Nusipraususi grįžau į kambarį ir nusišypsojau. Jimin buvo įsipatoginęs mano lovoje ir žiūrėjo kažkokią laidą per televizorių. Stengiausi garsiai nenusijuokti, tačiau vaikinas vistiek mane pastebėjo ir krūptelėjęs staigiai atsistojo ir sutvarkė lovą.
-A...A...Aš...
-Viskas gerai,- nusijuokiau pertraukdama Jimin. Atrodė, jog aš mama ir prigavau vaiką imant sausainius be leidimo.- Gulk ir gulėk. Viskas gerai,- pakartojau su šypsena. Jimin linktelėjo ir gražiai atsisėdo ant lovos.
-Jungkook sakė, kad nori pasikalbėti,- Jimin užsiminė. Linktelėjau ir atsidusau.- Bet jei nenori, tai viskas gerai,- jis pasimetė.
-Aš tave pasikviečiau ir tu išvažiuosi? Na jau ne,- sukikenau ir priėjusi prie vaikino atsisėdau šalia.- Mano sesuo paralyžiuota. Nuo gimimo. Mama taipogi yra invalidė, kadangi po avarijos kurioje mirė mano tėtis, jai buvo problemų su širdimi. Mama gali prižiūrėti Ellie, tačiau dirbti jai nebeišeina. Ellie gali pasveikti, tačiau tam reikia geriausių gydytojų. Be to, ji yra autistė, kas nedaro visko lengviau. Ellie sunkiai bendrauja, tačiau mano manymu taip yra dėl paralyžiaus. Nuo tada kai pradėjau dirbti, galėjau sumokėti už gydytojus, kurie šiek tiek dirba su ja, tačiau tai palyginus niekas, su tuo ko jai reikia. Todėl aš įsidarbinau pas Poną Taehyung. Tai buvo vienintelė vieta, su pakankamai dideliu atlyginimu, kurį beveik visą skirsiu sesės gydymui. Noriu, jog ji pasveiktų kuo greičiau, todėl tikrai dirbsiu savaitgaliais ir niekas manęs neperkalbės. Nenoriu, jog galvotum kad skundžiuosi. Aš tai darau savo noru. Man nereikia pinigų už nieką. Puikiai žinau, kad pinigus reikia užsidirbti,- paaiškinau, o Jimin mane apkabino.
-Aš atsiprašau ,mieloji. Tu daug išgyvenai ir aš negaliu liepti tau kažko daryti ar nedaryti. Tiesiog sakau, kad taip nėra gerai. Tu pervargsi ir nei tas, nei tas darbas nebebus atliekamas kaip reikia,- jis paglostė mano drėgnus plaukus.- Jei kažko reiks, aš visada šalia ir nebijok kreiptis. Aš niekada negalvojau, kad tu skundiesi. Ne kiekvienas taip ramiai išgyventų tai.
-Ar nori ką nors pažiūrėti per televizorių?- pasiūliau šyptelėdama.
-Žinoma. Ką nori žiūrėti?- Jimin atsitraukė ir kilstelėjo antakį.
-Gal turi ką pasiūlyti?- įsitaisiau lovoje palikdama vietos ir Jimin šalia.
-Žinau vieną filmą,- Jimin nusišypsojo ir paėmęs pultelį suspaudė mygtukus. Vos jam įjungus man nežinomą filmą, Jimin atsigulė šalia ir apkabino mane per pečius. Nusišypsojau. Jis nuostabus draugas.