Juodojo princo tarnaitė

Part 20

     Isėdome į Džeimio mašiną, jis sėdo prie vairo, o Dži su Karoliu gale. Tik atsisėdęs Džeimis susiėmė už galvos ir pradėjo trankyti vairą. Aš išsigandau tokių jo veiksmų, taip netikėtai jis pradėjo elgtis. Staiga Karolis išlipo ir atidarė priekinias duris kur Džeimis sedėjo.

-Raminkis biče,- išlaipino jį.- viskas baigta su tuo šunsnukiu. Aš geriau vairuosiu.

-Žinau, vis tiek man nervai ima.- sėdo į galą.

Apsikeitėme vietomis ir mes su Dži. Apsikabinau Džeimį, jis man pakštelėjo į kaktą.

-Nusiramink, viskas bus gerai.- sušnabždėjau jam.

Greitai atvykome namo, pastatė mašiną netoli namo durų, žvilgtelėjo Karolis pro galinį veidrodėlį į Džeimį.

-Mes su tavimi.-šyptelėjo jis, Džeimis jam tik linktelėjo.

Iėję į namus įsitaisėme salione, padariau visiem arbatos. Artūro ir Maršel nebuvo.

-Džeimi, paaiškink man, kas nutiko tarp jūsų, kad susimušėte ?- padėjau padėklą su arbata ir sausainiais ant stalo.

-Užtikau jį vaikštantį prie mano mašinos, bandė kažką padaryti.

-Tikriausiai sugadinti norėjo.- pasakė Karolis, visi linktelėjo jam.

-Tai gi, aš priėjęs jo tik užklausiau, ko jis nori ir ką čia veikia,- visi gurkštelėjo arbatos.- būčiau nieko nedaręs jam, tik kai užmačiau jo švarko kišenėję kyšančią nuotrauką. Kai tik jis nusivilko iškart žvilgtelėjau, ten buvo,- žvilgtelėjo jis į mane.- ten buvai tu Keite, jis kažkaip sugebėdavo tave užklupti pusnuogę.

Taip pasijutau nepatogiai, gurkštelėjau arbata, Dži pamačiusi, kad raustu iš gėdos.

-Už tai su juo ir susimušiai ?- Džilė paklausė, Džeimis linktelėjo.

Išgirdome atsidarančias duris, visi atsisuko į tą pusę. Įėjo Artūras, apsidairęs atėjo pas mus.

-Sveiki, kiek čia jūsų daug,- visi pasisveikino su juo.- padaryk ir man arbatos Keite.

Linktelėjau ir nuėjau į virtuvę. Vis galvojau, kaip jis reaguos, kad Aroną išsivežė policija.

Atnešiau arbata ir padėjau ant stalo.

-Kaip tai išsivežė policija ?- sutrikęs Artūras perklausė.

-Na matot pone Artūrai, jis nėra geras ir nepasitaisys, kaip visi manė.- aiškino Karolis.

-Tai ką man dabar daryti ? Kaip paaiškinti jo tėvams ?-blaškėsi Artūras.

-Tėti, vis tiek jie turėjo to tikėtis ankščiau ar vėliau.-ramino Džeimis.

-Pone, manau paskambinkite ir paaiškinkite visą situacija ir jie supras.- bandžiau paguosti Artūra. Dži sedėjo tylėdama, akimis sekiojo visus ir gurkšnojo arbatą.

-Na gerai,- giliai atsiduso Artūras.- pažiūrėsiu kaip išeis.- pasiemęs arbatos puodelį ir išėjo į savo darbo kabinetą.

Dar pasedėję valandą kitą, pasikalbėję ir nuraminę Džeimį, Džilė su Karoliu išėjo. Mes irgi nuėjome į savo kambarį. Susiradusi peroksido ir vatos gabaliuką, pasodinau Džeimį ant lovos.

-Gerai, dabar nekrutėk ir gali paskaudėti.- jis tik susiraukė.

Užpyliau peroksido ant vatos ir atsargiai valiau jo žaizdas. Girdėjau kaip jis sudejavo.

-Ramiai, gi ne mažas vaikas.

-Gal, tu nori, kad aš tau ant žaizdos užpilčiau.- suburbėjo jis, aš tik daugiau užpyliau peroksido ant žaizdos, jis tik surėkė.- gerai, gerai tyliu.

Išvaliusi ir užklijavusi jo žaizdas, tiesiog sedėjome tyloje.

-Dabar Arono nebėra, tai tikriausiai aš gryšiu į savo kambarį.- Džeimis apsikabino mane ir įvertė į lovą.

-Ne, nenoriu, kad išeitum. Neleisiu.- stipriau apsikabino mane ir žiūrėjom vienas kitam į akis.

Šyptelėjau jam ir mūsų lūpos susilietė, panirau į jo bučinius ir šiltus apkabinimus.