Juodojo princo tarnaitė

Part 21

     Praėjo koks mėnesis ir pagaliau atėjo lauktos atostogos. Ruošiausi eiti prašyti Maršel arba Artūro, kad mane išleistu aplankyti tėvus. Leidausi laiptais žemyn, kaip tik Artūras išskubėjo į darbą, tai ėjau ieškoti Maršel. Ieškojau jos visuose namuose, neradau. Atėjusi į virtuvę žvilgtelėjau pro langą, pamačiau Maršel sode- karpė rožių krūmą. Nuėjau pas ją.

-Patinka sode būti ?- užklausiau jos.

-Taip. Mane tai ramina.- šyptelėjo ji.

-Pone Maršel, aš norėjau kaip ko jūsų paklausit.- ji atsisuko į mane, pasitaisė savo didelę kepurę.

-Klausk.

-Kaip žinote mums prasidėjo atostogos ir jos trūks tik savaitę, tai galvojau gal išleisite mane pora dienų nuvykti pas tėvus ?- kažkiek jaudinausi, nubraukiau plaukus nuo akių ir žiūrėjau į ją.

-Na,- nusiemė kepurę ir pasitaisė savo plaukus.- galiu tave išleisti, bet neilgam.

-Ačiū.- apsikabinau ją.

-Oj,- krūptelėjo kai apsikabinau.- tik porai dienų Keite.-linktelėjau jai.

Nulėkiau į kambarį, Džeimis sedėjo prie kompiuterio ir klausėsi muzikos. Pribėgau prie jo apsikabinau jis tik staigiai krūptelėjo.

-Čia dabar kas ?- atsisuko į mane.

-Aš vyksiu pas tėvus porai dienų.-linksmai pasakiau.

-Tikrai ?- atsisuko su kėde į mane ir pasisodino ant kelių.- aš irgi vyksiu.

-Tu gi matei mano tėvus.

-Taip, bet tada kai nebuvome pora.- šyptelėjo Džeimis.

-Na taip.- pasitaisiau plaukus ir pakštelėjau jam į lūpas.

Nuėjau žiūrinėti savo daigtus, ką isidėti į kelionę. Žvilgtelėjau į Džeimį.

-O beja, tavo tėvai žino apie mus ?

-Ne.- papurtė galvą.

-Kodėl tu jiems nesakiai ?-pasidarė įdomu.

-Na, tiesiog norėčiau jiems tave pristatyti kaip nors neįprastai.- išsišiepė.

-Pavyzdžiui ?- jis gūžtelėjo pečiais.- kodėl nepasakei jiems ankščiau ?

-Gali jiems nepatikti, kad mano mergina yra tarnaitė.- nudvelgė šiurpas per visą kūną.

-O ką daryti jeigu jie nepritars, kad tu mane išsirinkai ?-vėl jis gūžtelėjo pečiais.

-Tiesiog jie turės su tuo susitaikyti, ką jų sūnus pasirinko,-priėjo prie manęs ir apsikabino per liemenį.- nes aš nežadu tavęs paleisti.

-Aš tavęs tuo labiau.- jaučiau kaip išraustu, pasibučiavome.

Atėjo ta diena kai jau ruošiausi važiuoti pas tėvus su Džeimiu. Susidėjau ne daug daigtų į kuprinę ir jau leidomės žemyn, Artūras išėjo iš savo kabineto.

-Kur bėga jaunimas ?

-Važiuojam pas mano tėvus.- stipriau sugniaužiau kuprinės rankenas.

-Ir tu Džeimi ?- žvilgtelėjo į jį.

-Na taip. Juk vienos nepaleisiu.- nusijuokė jis

-Kada grįšit ?

-Už poros dienų.- vienu metu su Džeimiu atsakėme, žvilgtelėjome vienas į kitą ir nusijuokėme.

-Na gerai maukit ir gerai praleiskite laiką,- linktelėjome jam ir jau ruošemės eiti pro duris.- Džeimi tik nesugalvok kažko padaryti Keitei.

-Aha.- pavartė jis akis ir išėjome.

Laukė kokių dviejų valandų kelionė, klausemės muzikos, kalbėjome apie visokias nesąmones na ir aišku Džeimis lėkė kaip visada greitai. Dar spėjau snūstelti kelionei, pagaliau atvykome, rodžiau Džeimiui kelią ir greitai buvome jau vietoje. Įėjau į vidų, tėvas kaip visada sedėjo savo krėsle ir skaitė laikraštį mamos nesimatė. Pribėgau prie tėčio ir apsikabinau, atsisukęs jis žiūrėjo nustebęs kol apsikabino.

-Labas tėti.- šyptelėjau ir apsikabinau.

-Kaip netikėta,- apsikabino.- kaip čia sugalvojai ?

-Dabar atostogos, tai išleido porai dienų.

-Šaunu,- žvilgtelėjo į Džeimį.- labas, mes jau pažystami.

-Taip.

-Tėti, jis mano vaikinas.