Juodojo princo tarnaitė

Part 48

   Stebėjau priešais mane sėdintį Arona, bandžiau suvokti ką šį karta jis sugalvojo. Pažystant jį tikrai negali taip būti,kad išėjes iš  kaleimo staigiai pasikeitė. Gali savo žodžiais įtikinti Keite, bet manes tikrai ne.

-Nežiūrėk į mane taip baisiai.-nusijuokė Aronas.

-Į tave kitaip ir neišeina žiūrėti,-pasilenkiau prie Arono.-tai ko tu sieki iš tikrūjų ką?

-O varge,-pasukiojo galva Aronas.- patikėk manim aš tikrai nieko nebenoriu, jokių pykčiu. Aš pasikeičiau patikėk manim,atleisk už visą praeitį ką padariau,verčiame naują lapa ir gyvename toliau ką?

Stebėjau jį atidžiai,kai ištiesė savo ranką.

-Galvoji,kad aš tuo patikėsiu?-susiraukiau.

-Keitė,davė man šansa,tai kodėl tu negali man jo duoti?-maldavo jis.

-Keitė nepažysta tikrojo taves,- atsistojau priešais jį.- gerai,aš tau atleidžiu.

-Ačiū Džeimi.-nusišypsojo su atsidusimu.

-Bet įsidėmėk, jei tik karta pasimaišysi mano kelyje ar tik sužinosiu,kad kesiniesi į mano šeima,-paėmes už jo marškinių prisitraukiau.- tikrai nesitikėk mano pasigailėjimo.

Gryžes į sale iš karto pasitiko Keitė.

-Ar viskas gerai? Susitaikėte?

-Viskas kuo puikiausiai.-prisitraukes ją pabučiavau.

Baigus linksmybėms išvažiavome į oro uosta,  mūsų laukė privatus lėktuvas.

-Kur dabar skrisime?-paklausė Keitė.

-Dabar į šiltus kraštus. Mūsų laukia nuostabioji Malta.-mačiau kaip ji nustebo šypsena pasidarė didžiulė.

Po kokių trijų valandų jau nusileidome Maltoje, pasitiko mus vairuotojas kuris nuvežė į mūsų viešbutį. Tik įžengė į savo kambarį Keitė krito į didelę lova, vartaliojosi joje, buvo labai laiminga. Pro langa buvo matyti nuostabus kraštovaizdis, aplink matės žydra jūra, čia netruko ir kalnuotų vietų, o šalimais esantis miestelis traukė akį su savo sena architektūra. 

Išėjome į miesteli, vaikščiojome siauromis,gražiomis gatvytėmis. 

-Čia tiesiog pasaka Džeimi.-grožėjosi Keitė.

-Džiugu, kad tau čia patinka.-suspaudžiau jos ranka stipriau.

Saulė kaitino tikrai smarkiai, neiškente užsukome i nedidelę ledaine. Su pasakiško skonio ledais vaikštinėjome pakrante,laukėme saulėlydžio. 

Dabar tikrai viska turėjau ko tik geidžiau, o tai buvo Keitė kuria galėjau vadinti savo žmona. Žiūrėjau į jos ranką puošiančiu auksiniu žiedu, kuris tik irodė,kad mes dabar amžinai kartu.