Juodojo princo tarnaitė

Part 38

Apgyvendinome tėvus Džeimio išsinuomuotame bute. Džile irgi parvežėme į bendrabutį ir gryžome namo.

-Kur vaikai laksto? -pasigirdo Artūro balsas iš svetainės.

-Buvome su Keitės tėvais. -stovėjo svetainės tarpdurį Džeimis.

-Ir kaip sekėsi? -pakėlė galvą nuo laikraščio.

-Visko buvo. -šyptelėjau ir pasitryniau alkūne.

-Atvažiuokit su tėvais pas mus, malonu būtu susipažinti. -mirktelėjo Artūras, linktelėje jam nuėjome į savo kambarį.

-Atsiprašau už tėvo tokį elgesį. Ar susitaikėte su juo?  -paklausiau Džeimio, kai persirenginėjau rūbus.

-Sakei tėvams, kad mes buvome išsiskyre? -susiraukė jis.

Žvilgtelėjau į jį ir linktelėjau.
-Tada su mama šnekėjausi.

-O kam jiems sakei? Aš tai savo tėvams nieko nesakiau.

-Na tu gal sugebėjai nuslėpti savo jausmus, o aš ne. Kai mama paskambino ir paklausė kaip man sekasi aš pravirkau. -žiurėdama į jį susiraukiau.

-Na supratau, -linktelėjo ir atsisėdo ant lovos. - Tomas ispėjo mane, kad daugiau nebandyčiau taves iskaudinti ir tiek.

Žiurėjau į jį nemirksėdama su nuostaba.

-O bliamba. Dabar bijosiu jam pasakyti, kad tu man pasipiršai.

-Nu sugalvosime ką nors. -linktelėjau jam.

Atsigule į lova, šiltai apsikabine užmigome vienas kito glėbį.
Prabudau nuo judinimo, pramerkiau akis, prieš mane stovėjo tarnaitė.

-Labas rytas panele. Kelkitės pusryčiai padaryti. -šyptelėjo ji.

-Ka? -kol susigaudžiau iš po miegų. - ai gerai.

Pasiražiusi ir pasitrynusi akis bandžiau keltis. Buvo taip sunku, susisukusi šiltoje anklodėje nesinorėjo niekur eiti. Iškišusi koją ir staigiai ikišau atgal buvo baisiai šalta kaip kokioje aliaskoje.

-Brr... Ne tikriai nelysiu iš čia. -susisukau į kamuoliuką.

-Labas rytaaaaas. -su trenksmu atsidarė durys.

-O ne, ka tu čia darai? -išvydusi Dži tarpduryje susiraukiau ir tvirčiau isikabinau į anklode.

-Ai, ėjau pro šalį ir nusprendžiau užsukti. -išsišiepė ji ir artėjo link manes artyn.

Griebusi anklode traukė ją nuo manes. Staigiai pagriebusi anklodės galą traukiau į save, neketinau atiduoti šitos šilumos. Nepajutau kaip abidvi tampydamos anklode pradėjome spygauti.
Truktelėjusi smarkiau anklode išplėšiau ją iš Džilės ranku. Ji tik susiraukė kai vėl isivyniojau į anklodę. Užlipusi ant lovos nuspyrė mane nuo jos, nukritau ant kietų ir šaltų grindų.

-Gerai, gerai keliuosi.-išlindau iš po lovos.

-Pagaliau. -išsišiepė iki ausų Džilė.

Nuėjau renktis.

-Žinai ką nusprendžiau? -sušuko Dži.

-Nu?

-Aš būsiu tavo vyriausioji pamergė.

Žvilgtelėjau į ją.

-Net nereik taves klausti, pati nusprendi. Ot gerai. -šyptelėjau.

Nusileidome į valgomajį, Džeimio tėvai sedėjo prie stalo ir valgė, o Džeimio nesimatė.

-O kur Džeimis?

-Išvyko Karolio pasitikti. -atsakė Maršel.

Palavgėme su Dži ir išvažiavome į miestą praleisti laiko su mano tėvais.
Susitikome su jais miesto aikštėje, vaikščiojome po įvairias parduotuves. Žvilgtelėjiusi į dangų atrodė, kad tuoj praplius lietus tai nusprendėme užsukti į kavinukę. Užsisake po kavos puoduką šnekučiavomės.

-Mama, tėti turiu kai ką jums pasakyti. -Dži žvilktelėjo į mane ir iš kart suprato ką noriu jiems pasakyti.

-Kas nutiko? -paklausė mama.

-Šiandien Džeimis pasirodyti negalėjo, tai nors aš jums pranešiu. -sukiojau žiedą iš jaudulio.

-Tai jau su kokiomis merginomis išvažiavo ka? -nepatenkintas žiurėjo į mane tėvas.

-Tomai baik. -stuktelėjo alkūne mama.

Nebeištvėriau ir trenkdama rankomis į stalą atsistojau.

-Džeimis nebetoks! Taip jis gal anksčiau buvo mergišius, bet dabar pasikeitė!  Ir jis man pasipiršo, ir tekėsiu už jo, tu nori tai ar ne! -viską išbėrusi tėčiui griebusi už rankinės išėjau iš kavinės.

-Tomai! Ar baigsi tu! -girdėjau kaip mama rėkė ant jo.

-Keite. -vijosi mane Džilė.

-Nebegaliu tėvas toks užknisantis. -taip pyktis virė vidui.

-Jis nori tave apsaugoti, aišku jis nepažysta Džeimio taip kaip tu.

-Būtent.-jaučiau kaip pirmieji lietaus lašai užkrito ant manes.

-Keite! -šaukė mama vydamasi mus.

-Žiurėk gal nori jie atsiprašyti.

-Na pažiurėsim. -sunėriau rankas ir laukėme tėvų.

-Tėvas nori kai ką pasakyti. -stuktelėjo mama tėvui į šoną. Jis susiraukes žvilktelėjo į mama ir atsiduso.

-Atsiprašau, kad taip elgiuosi. Tu mano dukra noriu tau tik gero.

-Ane? -susiraukiau.

-Keite. -stuktelėjo man į šoną Džilė. Žvilktelėjau į ją ir pavarčiau akim.

-Jei tik buvimas kartu su Džeimiu tave padarys laiminga, -atsiduso jis. -tai aš už.

-Tikrai? -šyptelėjau jam, jis atsakė linktelėjimu.

Puoliau jį apsikabinti, taip buvo džiugu, kad tėvas sutiko.
Pradėjo smarkiai lyti, nuskubėjome į autobuso stotelę, gryžome į Džeimio butą. Šiltai sedėdami visi šnekučiavomės.