Juodojo princo tarnaitė

Part 52

  Praėjus porai valandu išleido mane iš ligoninės. Buvau tokia laiminga, norėjau tiesiog sprogti iš džiaugsmo, tik viena bėda- nežinojau kaip tai pranešti Džeimiui.
Nuėjus į autobuso stotelės, laukiau autobuso kuris turėjo būti už penkiu minučiu. Vis dar šalimais manes stovėjo Aronas, vis žvilktelėdavo į mane su plačia šypsena.

-Ko vėpsai taip į mane. -nebeapkenčiau.

-Tiesiog keista, kad tu tapsi mama. -kreivai šyptelėjo Aronas.

-Nieko nematau čia keisto. -susiraukiau į ji pažvelgusi.

Atvažiavus autobusui iš paskos ilipo ir Aronas, atsisėdo šalimais.

-O ka tu čia veiki? -kreivai ji nužiurėjau.

-Man pakeliui. -šyptelėjo jis, atsakiau jam tik linktelėjimu.

Išlipe iš autobuso žingsniavau link savo daugiaaukščio, iš paskos neatsiligdamas pėdino Aronas. Sustojusi prie lauko durų žvilgtelėjau į jį klausiamai.

-Mielai išgerčiau arbatos. -siulėsi jis.

Norėjau jo greičiau atsikratyti, bet manau vienas puodelis nepakenks. Tik iėje į namus iš karto puolusi į virtuve užkaičiau arbatinuka.

-Tai ko tu nori? -paklausiau Arono, kai tik prisėdo prie šviesaus stalo.

-Noriu arbatos atsigerti ir pasidžiaugti už tavo laime.

Stebėjau jį kelias minutes kol arbatinukas užkaito. Padarius arbatos iš karti padaviau Aronui. 

-Tai kaip planuoji jam tai pasakyti? - katik isidėjes cukraus į arbata maišėsi.

-Nežinau, -truktelėjau pečiais. -kaip nors ipatingai. O tu nebandyk jam prasitarti kas šiandien ivyko. -susiraukusi jį nužvelgiau.

-Gerai tylėsiu, kaip žemė. -iškėlė rankas.

Išgirdau atrakinančias duris, iškišusi galva pro virtuvės kampa pamačiau Džeimi nusivelkanti palta. Atsisukes į mane šyptelėjo.

-Labas mieloji, -priėjo ir pabučiaves į žanda apsikabino. -kaip šiandiena jautiesi?

-Puikiai.

Dar karta pabučiaves mane iėjo į virtuve, užsimerkiau ir maldavau, kad tik neprasidėtu barniai. Išgirdusi dužimo garsa staigiai atsisukau. Džeimis stovėjo isirėmes nugara į kriaukle, o ant žemės buvo sudaužytas puodukas.

-Keite! Ka jis čia veikia? -surėkė Džeimis.

-Na... -iėjau į virtuve ir žvilgtelėjau į sėdinti Arona.

-Atėjau arbatos išgerti. -išsišiepes pakėlė arbatos puoduka ir gurkštelėjo.

-Išgeri arbata ir galėsi eiti. -susiraukė Džeimis ir išėjo iš virtuvės.

-Džeimi. -bandžiau jį sustabdyti bet jis greitai nuėjes užsidarė savo darbo kambaryje.

-Ne kaip čia išėjo. -pakilo nuo kėdės Aronas.

-Taip. -žvilgtelėjau į ji. -tau jau metas.

Jis tik atsiduso ir greitai paliko buta, tik prieš uždarant duris pamačiau jį besišypsanti.
Pasibeldžiau į Džeimio kambari, truputi pravėrus duris pamačiau jį dirbantį prie kompiuterio.

-Išėjo? -neatitraukes akių nuo kompiuterio paklausė.

-Aha.-priėjus prie jo arčiau uždėjau ranka ant jo peties.

-Keite, nenoriu kad jis čia pas mus būtu. -žvilgtelėjo į mane paėmes mano ranka.

-Aš nieko blogo nematau, juk jūs susitaikėte, tai nemanai, kad turėtumėte sueiti geriau? -suimiau jo ranka stipriau.

-Aš juo vistiek nepasitikiu, -apkabino mane per liemeni. -nenoriu, kad jis vėl tau kažka padarytu.

-Dėl manes nesjaudink. -pabučiavusi ji palikau dirbanti.

Uždariusi duris atsiremiau nugara į jas, paglosčiusi pilva žvilgtelėjau į lubas. Žinojau, kad dar ne metas jam pasakyti, bent jau kol jis ruošia ta svarbu projekta. Džeimiui buvo svarbus darbas, tikrai nenorėjau jo išblaškyti. Staiga vėl pasidarė negera, vos spėjau į tualeta, atsigėrus vandens nuėjau pagulėti. Gulėdama glosčiau pilva, užsigalvojau apie vaikeli. Atsigulusi ant šono nepastebėjau kaip be svajodama užmigau.