Juodojo princo tarnaitė

Part 27

     Ruošiausi eiti į paskaitas, man vis dar buvo keista, kad Džeimis nebevežiodavo manes. Bet baigiau prie to priprasti. Išėjome kartu su Dži, buvo viena paskaita, sedėjome abi. Užkliuvo akys už priekyje sėdinčio blondino vaikino, plaukai dengė jam ausis.

-Kas jis toks ?- pabaksnojau Dži. Ji tik gūžtelėjo pečiais.

Atėjo mokytoja ir pristatė tą vaikinuką. Jo vardas buvo Derikas, jo balsas skambėjo per visą klasę, nes buvo labai storas balsas ir kažkiek kalbėjo su akcentu. Dži pabaksnojo jam į petį, atsisukęs žvilgtelėjo į ją pakėlęs antakius, pastebėjau jo tamsias akis.

-Iš kur tu busi ?

-Atvykau iš Prancuzijos.-atsakė jis ir žvilgtelėjo į mane, žiūrėjom vienas į kitą kokias geras dvi minutes, kol mokytoja jo nesudrausmino.

Baigus paskaitai jis mane su Džile pasivijo.

-Aš Derikas.- ištiesė man ranką.

-Keitė.- sutrikus paspaudžiau jam ranką.

-Mes bendraklasiai, tai manau gal tu nieko prieš jei aš su tavimi pabūsiu.

-Aš lekiu pas Karoli.- sušuko Dži ir nubėgo. Prakeikta Dži vis pabėga nereikiamu metu.

-Tai, kaip mokykla ?- perbraukė savo plaukus Derikas.

-Visai gerai.- ėjau link spintelės, o jis neatsiliko nuo manęs.- sakyk, kodėl tu čia atsikraustei ?

-Mano mama prancūzė, o tėvas anglas. Mes nusprendėme persikelti į Anglija, tai taip ir gavosi.- atsirėmė nugara į spintelę.

-Matai, kaip.- jis linktelėjo man.

-O tu ?

-Aš tai grynakraujė anglė.-užtrenkiau spintelę pasiemusi knygas.

-Šaunu.- nusikvatojo jis.

Pamačiau iš priekio ateinantį Džeimį, jis buvo su Karoliu. Iš kart man per nugarą perėjo lyg elektra. Nejaučiau kaip pradėjau sukioti pakabuką. Staiga Džeimį užstojo Deriko šypsantis veidas.

-Ei, Keite klausiu kokia kita paskaita ?

-Ka ?- sumirksėjau porą kartų ir atsisukau į Deriką.- anglų kalba.

-Tai gerai, einam parodysi,-išsišiepė jis ir paėmęs mane už rankos vedėsi.

Į Deriką nekreipiau dėmesio kiek į Džeimį, netikėtai mūsų žvilgsniai susitiko. Jutau šiurpuliukus einančius per visą kūną. Jis praėjo pro mane lyg niekur nieko, kažkaip nuliūdau. Staiga Džeimis šovė į priekį kaip kokia banga, trenkė Derikui per ranką ir paleido manają. Griebė Derikui už megztinio ir stipriai prirėmė prie sienos.

-Jei dar kartą paliesi ją, prisiekiu užmušiu.- jo akys tiesiog degė pykčiu, aš pasimetus stovėjau ir nieko nedariau.

-Ei, Džeimi liaukis.- priėjo Karolis prie jo ir atplėšė jo gnybtus nuo Deriko megstinio.- atsiprašau Keite.-žvilgtelėjo jis į mane atsakiau jam tik linktelėjimu.

Džeimis priėjo prie manęs taip arti, norėjau jam pasakyti, kad vis dar jo nepamirštu. Vienas į kitą žiūrėjome.

-Keite...-atsiduso Džeimis, lyg dar norėjo kažką pasakyti, bet greitai nuėjo.

Atsigavusi, priėjau prie Deriko, priliečiau jo petį jis tik krūptelėjo, pažiūrėjo į mane baimės pilnomis akimis.

-Prašau palik mane ramybėje.-pasakė ir greitai nužingsniavo kuo toliau nuo manęs.

Likau stovėti nesupratusi. Po to laiko jis manęs vengia, tiesiog apeina aplink mane didelį ratą. Papasakojau viską Džilei, ji aišku pradėjo kvatoti ir paskui surimtėjo.

-Oho, Keite jis tave tikrai myli.

-Eik tu. Jei jis mane mylėtu tai taip lengvai nepaleistu.

-Nu gal. Palauk skamtelėsiu Karoliui jis turėjo pasikalbėti su Džeimiu.- paskambino jam ir pasakė, kad bus už penkių minučių. Atėjęs pas mus į kambarį įsitaisė prie Dži.

-Pasakok.- pasakė Dži žiūrėdama į Karoli.

-Nedaug sužinojau, bet vis dėl to kažkas negu nieko. Buvo taip, kad Džeimis tikrai nori su tavimi susitaikyti Keite, bet bijo, kad tu nesutiksi, tai jis nusprendė tave saugoti, kad nelystu kiti vaikinai. Taip, kaip šiandien nutiko, nes jį tai baisiai siutina.- klausiausi atidžiai.

-Bet gi jis turės vesti Ele.

-Supranti Keite, jam yra visiškai nusišvilpti ant jos, jam rūpi tik tu.

-Keite, ką galvoji daryti ?-paklausė Džilė.

-Aš...- staiga mano skruostais pradėjo riedėti ašaros.- aš be jo negaliu... aš jį be proto myliu.