Juodojo princo tarnaitė

Part 28

       Prabudau ir pamačiau priešais save šypsančią Keitę. Tiesiau palengva ranką link jos, bet sumirksėjęs dar kartą jos veidas ėmė keistis ir tapo panašus į Elės. Tai ir buvo Elė, sedėjo ant lovos ir vėpsojo į mane.

-Labas rytas.- išsišiepusi linksmai pasakė Elė.

-Labas, ką veiki mano kambaryje ?- susiraukiau.

-Atėjau tavęs pakelti, bet tu taip gražiai miegojai, kad nedrysau tavęs pakelti.- sukikeno ji.

-Graži tik mano šikna.- nusisukau į kitą pusę. Jaučiau, kaip ji mane apsikabina iš nugaros ir bandė prisiglausti. Staigiai atsisukau, norėdamas ją nustumti.

-Džeimi, duok nors vieną bučinį.

-Eik iš mano kambario, kol gražiai prašau.- ji žiūrėjo į mane ir bandė gražiai atrodyti. Ji buvo tikrai graži mergina, bet tikrai ne mano tipo.

-Ak, Džeimi juk tau patiko, tą naktis kai buvau tavo lovoje.-smagiai nusišypsojo.

-Aš buvau tada girtas kaip tapkė, tai už savo veiksmus neatsakiau. Tai eik pasakiau.- parodžiau pirštu į duris. Mačiau kaip ji susiraukė, bet vėl šyptelėjusi išėjo.

 Vis nesupratau, kaip aš taip žemai galėjau nusiristi. Ankščiau buvau vos ne kaip pleibojus su visomis buvau merginomis, jos tik krisdavo man po kojomis. Kol nesutikau Keitės, ji apvertė viską aukštyn kojom, ji privertė mane savo jėgomis kristi jai po kojom. Bet dabar nesupratau, kritau į tokį šūdą, mat turiu vesti savo vaikystės draugę dar prieš savo valią. Turiu suimti save į rankas ir kaip nors išbristi iš šito mėšlo, negalėjau nieko kaltinti kaip tik save.

Išėjęs  iš vonios žvilgtelėjau į veidrodį, barzdos buvau nesiskutęs nuo tada, kai Keitė mane paliko. Nusiskutau ją, nes jau pats sau nebegražiai atrodžiau. Nulipau į virtuvę, ten sedėjo Elė, pamačiusi mane išsišiepė iki ausų.

-Pagaliau tu atėjai, padariau tau valgyti.-padavė lėkštę su apdegusiu skrebučiu ir nedakepusiu kiaušiniu. Žvilgtelėjau į lėkštę ir į ją.

-Aš ne alkanas.- nustūmiau lėkštę.

-Vis tiek, mes būsim kartu.

-Ele,-atsidusau ir patryniau pirštų galais akis ir susiraukiau.- mes nebūsime kartu, nu ir kas, kad mes vienas kitą pažystame nuo vaikystės mūsų keliai jau senai išsiskyrę. Aš tavęs nemyliu nei tu manęs nemyli.

-Netiesa aš tave myliu.-žiūrėjo į mane rimtai.

-Ele,- priėjau prie jos arčiau.- tik nedaryk dar blogiau, nes paskui pati kentėsi. Susitaikyk.

Nuėjau ją palikęs sedėti virtuvėje. Pasiėmęs iš baro- kuris buvo salione, butelį brendžio įsipyliau į taurelę ir greit išgėriau. Išgirdau atsidarančias duris, pamačiau praeinančią Keitę. Ji man atrodė dar gražesnė, nei ankščiau, isipyliau dar viena taurelę, pamaskatavau gėrimą taurėje ir išgėriau ir vėl prisipildžiau taurę.

-Tai ką, pradėjome gerti ?-išgirdau malonų, bet ir kartu piktą balsą.

-Gal truputį.-atsisukęs pamačiau tarpdurį stovinčią Keitę. Žiūrėjo į mane piktai, sunėrusi rankas.

-Daug išgėrei ?

-Tik trečia.-šyptelėjęs pakėliau taurę. Ji priėjo arčiau, aš irgi neatsilikau ir žengiau žingsnį.

-Gal ir man įpilsi ?- šyptelėjau ir žvilgtelėjau į taurę. Atsisėdo ji ant sofos, kol įpyliau jai ir padaviau. Mačiau kaip ji suko pirštą aplink taurės kraštą ir prikando lūpą. Prisėdau prie jos arčiau.

-Tai kaip sekasi ?- nežinojau ko jos paklausti.

-Gan gerai.-linktelėjau jai.

-Klausyk Keitę...-gurkštelėjau brendžio.- aš atsiprašau dėl visko.

Ji greitai išgėrė visą taurelę ir padėjo ant stalo ir atsisuko į mane.

-Aš tau jau atleidau.-šyptelėjo ji. Jau nebegalėjau to tverti, padėjęs taurę ant stalo ir pabučiavau ją. Jaučiau, kaip ji mane atstūmė.

-Atsiprašau.

-Aš nepykstu, tiesiog tai buvo netikėta.- šyptelėjau jai.

Vėl prislinkau prie jos arti, lietėmės nosimis, jaučiau jos širdies dūžius ir gilų kvėpavimą. Mūsų lūpos susilietė ir šį kartą žinojau, kad jos taip lengvai nepaleisiu.