Juodojo princo tarnaitė

Part 34

Prabududs Džeimio šalia nebebuvo. Žvilgtelėjau į laikrodį rodė 7:30,patrynusi akis, kad isitikinčiau ar nesapnuojiu. Susivokusi, kad aš jau nebe sapnų karalystėje staigiai iššokau iš lovos ir pasileidau žemyn į virtuvę.

Pusryčiai garavo ant stalo, visai neblogai gamino ta naujoji tarnaitė.

-Kodėl manes nepakėlei? -prisėdus prie stalo teiravausi tarnaitės.

-Kėliau aš jus. Ponas Džeimis sakė, kad jus pakels.-greitai puolus valgyti klausiausi jos.

-O kur jis dabar? -parodė man į lauko duris.

Baigus šlamšti pusryčius nuėjau link lauko durų. Tyliai pradariusi duris pamačiau stovintį Džeimį su cigarete rankoje. Tyliai priėjiusi užsimojiusi pliaukštelėjau jam per galvą. Jis staigiai atsisuko į mane iš išgasčio.

-Tai sakei mane pakelsi ane? - sunėrusi rankas žiurėjau į jį.

-Oi. -šyptelėjo jis.

-Oi? Aš vos nepramiegojau. -susiraukiau.

-Bet gi nepramiegojai ar ne? -priėjo prie manęs arčiau ir pakštelėjo į kaktą. -važiuojam?

Atrakinęs mašiną isėdome ir greit išvažiavome iš kiemo. Pastebėjau, kad nusukome ne į tą pusę kur buvo koledžas.

-Tu pusiu nebeskiri ar man čia vaidenasi? -nusijuokė jis.

-Vis dar skiriu. Šiandien praleisime paskaitas.

-Tai kur mes važiuojame? -su įtarimu klausiau.

-Pamatysi. -mirktelėjo man.

Po kelių valandų privažiavome oro uostą. Priėjome prie nedidelio sraigtasparnio.

-Čia dabar kas? -žvilgčiojau į jį ir į sraigtasparnį.

-Paskraidysim biškuliuka.-apkabines aplink liemenį vedėsi arčiau skraidančio daigto.

-Pala tik nesakyk, kad tu moki pilotuoti?

-Ne, turim pilota. -parodė viduje sėdintį vyrą.

Pradėjome po truputėli kilti, tai buvo tikrai naujas pojutis. Nors kažkiek purtė, bet buvo tikrai smagu. Žiurint žemyn miestas atrodė toks mažas ir gražus iš aukštai.
Skraidėme gan ilgai, kol galiausiai nusileidome ant aukšti pastato stogo.

-Štai mūsų stotelė. -pasakęs išlipo iš sraigtasparnio Džeimis.

Nusivedė mane į vidų, tai buvo butas gan erdvus ir jaukus.

-Kur mes? -dairiausi aplinkui.

-Išsinuomavau jį. Kaip tau?

-Neblogai. O kam tau jis? -šyptelėjes, paėmes mane už rankos vedėsi link balkono.

-Štai kam. -pravėrė balkono duris.

Prasivėrus balkono durims pamačiau staliuką dviems kurį puošė žvakės ir didelė gėlių puokštė. Aplink turėklus degė ledinės lemputės sudarydamos jaukią aplinką ir gražų efektą, kai šviesa atsispindėjo nuo stiklinio balkono turėklų.

-Vau. Kam čia visa tai? -paklausiai kai atsipeikėjau iš nuostabos.

-O kas negi negaliu palepinti savo merginos. -atitraukė man kėdę.

Prisėde prie stalo vaišinomės įvairiais užkandžiais ir šampanu. Kalbėjome apie praeitį ir įvairius linksmus įvykius.
Džeimis nurijo vynuoge, atsistojes nuejo į vidų, išgirdau grojančią muziką. Gryžes ištiesė ranką.

-Gal pašoksim? -maloniai šyptelėjo, aš net pasimečiau.

-Ką? Tu ką juokauji? -dabar žvelgiau į jį kaip į kvailį.

-Nagi. Nieks mūsų gi nematys.- šyptelėjau jam ir padaviau jam ranką.
Nusivedė mane toliau nuo stakiuko, švelniai apkabino per liemenį, sekiau jo žingsniais.

-Keite, tu mane kardinaliai pakeitei ir vėl privertei be proto isimylėti.

-Greičiau aš tave pirma įsimylėjau.

-Na gerai. -išsišiepė jis ir atsiklaupė ant kelio.

-Ką tu darai? -sutrikau

-Ar tekėsi už manęs? -ištraukė žiedą.