Juodojo princo tarnaitė

Part 62

  Bėgome kiek įkabindami, širdis daužėsi ne kiek iš to greito bėgimo, bet kiek iš baimės. Mintyse tik meldžiausi , kad išliktume gyvi, kad tik nepasirodytu ginkluoti plėšikai. Sukosi mintys ir apie vaikus, taip juos norėčiau apkabinti, pamatyti nors paskutinį kartą.

-Keite, Džeimi čionais.-iš tolo mosikavo ranka Dži. 

Buvme ne vieni, prie Karolio stovėjo strazdanotas per balęs raudonplaukis vaikinukas, kažkiek mažesnis už Karoli. Negalėjau nepastebėti jo drebančiu ranku, jo žvilgsnis bėgiojo visur nužiurinėjo kiekviena laivo kampeli. Iš valties išniro aukšta mergina, gan stamboka šviesūs plaukai dengė jos pečius ir tikrai neatrodė, kad būtu išsigandusi. Baigusi nutraukti valties apauga imetė į valtį.

-Na gi greičiau judinamės.-ragino mergina.

Karolis su Džeimiu įlaipino mane su Džile, baikštus vaikinukas tebestovėjo ir drebėjo.

-Lipk greičiau.-bandžiau paraginti jį, lėtais žingsniais slinko link mūsų.

-Dėl dieve meilės, judink bulkas!- sušuko nebeištvėrusi mergina.

Žvilgtelėjusi į raginančia mergina bandžiau surasti kaip nuleisti valtį. Pajudino Džilė storas virves laikančias valtį, valtis pajudėjo žemyn. Kai visi sulipome išskyrus vaikinuka, kuris vis dar žiurėjo pro laivo krašta į valti. Pasigirdo ryksmai ir šūviai visi tik susigūžėm ir pradėjome leisti valtį žemyn.

-Šok po velniu.-nebeištvėrė Karolis.- Mes leidžiamės, o tie žmonės tikrai atskuba čia ir tikrai nežada su tavimi papliurpti. Šoki arba mes tave paliekam!

Atrodė lyg jis pasiryžo, tik persisvėrė per borta ir nuaidėjo garsus šūvis, vaikinukas persisvėre per borta, krito žemyn trenkėsi į valties krašta ir nugarmėjo gilyn į jūra. Norėjome rėkti, tik vaikinai uždengė burnas, kai tik valtis palietė vandeni iš karto griebė irklus greitai nusiirėme nuo to baisaus laivo. Kai jau gerokai atitolome nuo jo kažkiek atsikvėpėme. 

-Nu ir idijotas.-pasirangė valtyje mergina. Žvilgtelėjome į ja.

-Tas Filipas?-paklausė Karolis.

-Taip, jei nebūtu jo kelnės pilnos baimės tai tikrai jis būtu gyvas.

Linktelėjau ir žvilgtelėjau į valties kraujuota krašta, per kūna nubėgo šiurpuliukai.

-Kaip tu pasprukai?- paklausiau merginos.

-Buvau bufete, kai išgirdau šūvius pasislėpiau po stalu, o vėliau pabėgau per virtuve.

-Be to, čia Keitė ir Džeimis.-pristatė mus Dži.

-Aš Tija.-šyptelėjo ji.

Plaukiojome kokias tris valandas, kol mus atrado dar vienas plaukiojantis laivas. Papasakoje kas mums nutiko jie pranešė viska policijai. Šis atvejis buvo pirmas, kai šiose vandenyse pasirodė piratai. Ko dabar labiausiai norėjau tai tik pamatyti savo vaikus kurie laukė mūsų. 

Sedėjome prie stalo ir gurkšnojome karšta arbata kuri užpildė mūsų sušalusius kūnus. Pastebėjau Džilė keistai elgėsi, vis susiraugdavo ar susiriesdavo atrodė, kad jai baisiai skauda kažkur.

-Tau viskas gerai?

-Nežinau,-Dži žvilgtelėjo baimės akimis.- manau man tikrai praverstu gydytojas.

-O kam gydytojas?- žvilgtelėjo Karolis.

-Man taip atrodo...-nurijo seiles Dži.- aš praradau vaikeli.

-Kaip suprasti?-pagriebiau už jos peties.-Kiek laiko?

Karolis neištarė nė žodžio.

-Manau kokie du mėnesiai,- ji atsisukė į Karoli.- tai turėjo būti staigmena.

Džilė pradėjo garsiai verkti, aš buvau šoke kaip ir Karolis.