Juodojo princo tarnaitė

Part 26

          Visą  naktį negalėjau miegoti, gėlė širdį iš to skausmo. Negalėjau patikėti, kad aš jį įsimylėjau- vaikiną kuris sudaužė man širdį. Jis iš pradžių atrodė, kaip baltas princas, bet vis dėl to jis buvo juodasis princas, tik mokėjo žaisti su merginomis ir nepripažinti meilės.

-Tai kas nutiko ?- glostė man švelniai galvą Džilė.

-Jis pažadėjo, kad visiem pasakys, kad myli mane. Pripažins kaip savo merginą, bet to jis nepadarė,- sedėjau apsikabinusi pagalvę.- ir be to jis turės vesti Elę.

-Kas ta Elė ?

-Džeimio gera draugė nuo vaikystės kiek supratau.- padėjau galvą ant pagalvės.

-O tai, palauk kodėl jisai neprieštaravo, kai pasakė kad turės ją vesti ?-susiraukė Dži

-Prieštaravo.- giliai atsidusau.- Bet, kai jo tėvas paklausė ar myli kažką kitą jisai tylėjo.

Vėl man skruostais riedėjo ašaros, stipriau suspaudžiau pagalvę, kai Dži mane apkabino. Iėjo Karolis su dvejais arbatos puodeliais, padavė man ir Džilei.

-Tai ką tu darysi ?-paklausė Karolis, kai atsisėdo priešais mus. Aš tik gūžtelėjau pečiais.

-Karoli, pasikalbėk tu su Džeimiu juk jūs geriausi draugai, jis tikrai tau išsikalbės.- kalbėjo Dži.

-Gerai, pažiūrėsiu ką galiu padaryti.

Staiga suskambo mano telefonas, skambino Maršel.

"Klausau"- atsiliepiau.

"Keite, kur tu ? Tavęs visą naktį nebuvo."

"Atleiskite pone Maršel, tuoj gryšiu."

"Gerai, nes jaudinamės dėl tavęs."- kalbėjo Maršel.

"Suprantu"

"Gerai, laukiam mes tavęs"- padėjo rageli.

-Turiu eiti.- gurkštelėjau arbatos ir ėjau.

-Tau viskas bus gerai ?- lydėjo mane Dži.

-Taip, aš susitvarkysiu.- apsikabinome.

-Jei kas skambink ir susitiksime paskaitose.- linktelėjau jai.

Išsikviečiau taksi ir jau buvau namie. Tik pradariau duris pamačiau Maršel taisančią gėlių puokštę, pamačiusi mane tik nusišypsojo ir apsikabino mane.

-Kur tu buvai ?

-Pas drauge. Atsiprašau, kad išėjau nepranešusi.

-Viskas gerai.- nusišypsojo ji.- Verkei ?-staiga užklausė.

-Ne,-pasitryniau akis.- tik tušas ikrito į akį tai tryniau.

Nelaugdama atsakymo nubėgau į kambarį, reikėjo pasiimti daigtus ir vėl persinešti į savo senajį kambarį. Meldžiausi, kad kambaryje nebūtų Džeimio, lėtai pradariau duris, nieko nesimatė. Patyliukais ilindau ir rinkausi daigtus iš spintos. Žvilgsnis užkliuvo už lovos, visi daigtai iškrito iš rankų. Lovoje gulėjo Džeimis ir Elė, taip ir galvojau, kad turėjo nutikti. Susirinkusi daigtus gryžau į savo kambarį, giliai įkvepiau ir atsisėdau ant lovos. Stengiausi tą vaizdą pamiršti, bet niekaip nesisekė- kritau į lovą ir verkiau.

Praėjus kelioms valandoms išlindau iš kambario ir pasiruošiau darbui, stengiausi tik apie tai ir te galvoti. Valiau dulke nuo visų lentynų, įsikišau ausinukus ir klausiausi trankios muzikos, tai tikrai padėjo. Apvalius dulkes nuėjau pasidaryti pertrauką, pasidariau arbatos, padėjau ausinukus ant stalo. Gėriau arbata ir žiūrėjau pro langą. Išgirdau žingsnius į virtuvę iėjo Elė, buvo užsidėjusi Džeimio marškinius ir visa susivėlusi iš po miego. Pamačiusi mane plačiai išsišiepė.

-Labas rytas,- isipylė stiklinę vandens.- žinai iš Džeimio to nesitikėjau, kad jo buvusi mergina yra tarnaitė.- bandė man ikasti. Žvilgtelėjau į ją su panieka.

-O aš nesitikėjau, kad jo busima žmona yra kekšė.-Elė staigiai padėjo stiklinę ir priėjo prie manęs.

-Geriau būti kekšė negu šiukšle.- nužiūrėjo mane.- ir nesuprantu ką jis tavyje matė.

-Dink kol nepasmeigiau tavęs.- sugniaužiau kumštį.

-Na gerai,- giliai atsiduso ir šyptelėjo, sustojo prie virtuvės durų.- be to aš greit būsiu ir tavo šeimininkė.- nuėjo ir vėl gryžo.- tiesa, jis nuostabus lovoje.

Trenkiau kumščiu į stalą, norėjau ja atsikratyti. Kad jos neliktu nė kvapo čia, bet mane kažkas stabdė. Vėl susikaupusi inirau į darbą, pradėjau siurbliuoti Maršel ir Artūro kambarį, koridoriu ir kitus kambarius.

Praėjo gal mėnesis, jau buvau susitarusi su Maršel ir Artūru, kad išsikraustysiu atgal į koledžą, jie aišku nenorėjo manęs lengvai paleisti, bet teko. Su Džeimiu tapome tik praeiviais, nors dar man Džilė sakydavo, kaip jis į mane žiūri lyg su viltimi, bet man tai buvo per skaudu, dar nebuvau pasiruošusi su juo kalbėtis. Kaip būdavau darbe matydavau, kaip Elė įkiriai tiesiog kardavosi jam ant kaklo, bet jis nerodydavo jokių emocijų, atstumdavo ją. 

Tvarkiau kambarius, kai mane pašaukė Artūras. Visi sedėjo svetainėje- Maršel, Džėimis, Artūras ir aišku nepamirškime Elės.

-Sukviečiau jus visus tam,-kalbėjo Artūras.- nes nupirkau bilietus į Norvegiją- paslidinėti.

-Vyksime visi įskaitant ir tave Keite.- laimingai plojo Maršel.

-Bet aš negaliu.-priešinausi.

-Jokių negaliu, čia už tai, kad dirbi sunkiai pas mus.-sakė Artūras, nebegalėjau atsisakyti.

-Vyksime po kelių dienų.-pasakė Maršel.

-Viskas ?-paklausė Džeimis, atsistojes nuėjo ir aišku Elė nusekė paskui kaip uodega.

Visi išsiskirstė, viena likau sedėti. Užčiuopiau dar man ant kaklo kabantį pakabuką, vis dar nešiojau tą pačią žvaigždutę, nedrysau jos nusisegti.