Juodojo princo tarnaitė

Part 47

Priešais mane stovėjo mergina vilkėdama balta vestuvine suknele, supintus plaukus puošė perlu vėrinys. Isisegė ilga veliuma į plaukus ir nusišypsojo.

-Dieve, kokia tu nuostabi. -iėjo į kambari mama, tėvas ir Džilė.

-Ačiū, jus irgi nuostabiai atrodote. -apsikabinau visus.

-Kaip aš tau pavydžiu. -padavė puokšte Džilė.

-Gal ir tu greit žengsi prie altoriaus. -nusijuokiau.

-Gerai, merginos važiuojame nes dar pavėluosime. -ragino tėtis.

Isėdome į išpuošta mašina ir netrukus jau buvome prie bažnyčios. Išlipus iš mašinos isikabinau tėvui į paranke, drebėjau visa iš jaudulio.

-Nesijaudink, aš su tavim. -laikė mane tėtis.

Nusišypsijau jam kai ėjome link bažnyčios. Tik prasidarius didelioms bažnyčios durims pradėjo groti vestuviu maršas, lėtais žingsniais žengėme link altoriaus, prie kurio laukė manes Džeimis. Su tamsiu kostiumu atrodė nuostabiai, žiurėjo į mane su didele šypsena.
Priėje prie altoriaus tėtis pabučiavo į žanda ir paėmiau Džeimio ranka. Prasidėjo visa cereminija, isikibau stipriau į jo ranka jis atsisukes ramino žvilgsniu. Sumaine žiedus tik truko sutvirtinti viska bučiniu ir jau galėjome vadinti vienas kita vyru ir žmona.
Išėje iš bažnyčios mus pasitiko rožiu žiedlapiu lietus ir daug sveikinimu. Visi susirinkome dvare po ilgos ir varginančios fotosesijos. Prasidėjo visos linksmybės, žaidimai, šokiai. Išėjau į kita kambarį pailsėti, kojos buvo laibai nuvargusios nuo aukštakulniu, nusispyriau juos iš kart palengvėjo. Priėjo prie manes Aronas.

-Sveikinu, nuostabiai atrodai. -apsikabino.

-Dėkui, džiugu tave matyti. Tu irgi tikrai gražiai atrodai, visai kitas žmogus kai su kostiumu. -gyriau Arona.

-Ačiū. -nusijuokė. -be to kur tavo vyras?

-Salėje, lyg tais mačiau šoko su mano mama.

-Gerai, einu pasilabinsiu. -mostelėjo ranka.

-Aronai, tik būk atsargus. -linktelėjes išėjo.

Staiga vėl Aronas sugryžo į kambarį, bet jį partempė Karolis. Jis buvo jį prirėmes prie sienos.

-Atėjei šventės sugadinti? -kamantinėjo jį Karolis.

-Tau būtina būti tokiam piktam? -atstūmė Karoli nuo saves.

-Tu neturėtum čia būti!  -su trenksmu trenkė Arona prie sienos.

-Jis yra pakviestas. -greitai pribėgau prie Karolio.

-Kaip suprast? -žiurėjo į mane Karolis.

-Aš jį pakviečiau.

Žvilgtelėjes į Arona jį paleido ir gryžo į sale.

-Atsiprašau dėl jo tokio elgesio.

-Jau iprates. -pasitaisė švarka.

Abu gryžome į sale, turėjome šokti jaunavedžiu pirmaji šokį. Abu su Džeimiu tikrai jaudinomės, bet džiaugėmės, kad pavyko sušokti be jokių klaidu.
Nusivedžiau Džeimi į pavesine.

-Kaip jaučiasi mano žmona? -pabučiavo mane Džeimis.

-Nuostabiai, -nusijuokiau. - tiesa aš tau turiu siurprisa.

-Koki? -pasirėmė alkune į stala.

-Jei pasakysiu tai nebus siurprizas. -pabučiavus jį ir nuėjau ieškoti Arono.

Pamačiau jį stovintį prie vaišiu stalo ir šnekučiavosi su Artūru.

-Atsiprašysiu, reikia man trumpam pasiskolinti Arona. -šyptelėjusi griebus jį už rankos nusitempiau į kiema.

-Kas nutiko?

-Veduosi tave pas Džeimi, pasikalbėsite, -atsisukau į jį.- jokiu pykčiu.

-Aš prižadu, bet nežinau kaip jis.

Privedusi prie pavesinės, Džeimis pamates Arona staigiai atsistojo.

-Ką tu čia veiki? -susiraukė Džeimis.

-Labas pusbroli. -nusišypsojo Aronas.

Mačiau Džeimio akyse liepsnojančia pykčio ugnį.

-Aš jį pakviečiau, noriu kad pagaliau su juo susitaikytum.

Džeimis žiurėjo į mane, kol galiausiai atsisėdo ir sunėrė rankas. Aronas prisėdo šalia jo, o aš palikau juos dviese tikėdamiesi, kad jie ras bendra kalba.