Juodojo princo tarnaitė

Part 57

  Laikas bėgo greitai, jau buvau kaip aštuntą mėnesi nėščia. Tikrai jaučiausi kaip koks didelis balionas, kuris išskris pro langa papūtus skersvejui. Džeimis aplink mane šokinėjo nesustodamas, iš vienos pusės buvo gerai- man, bet kartais tikrai įkirėdavo atrodo ne duok dieve pakelsiu kokia šakute iš karto sakys ne kelk, nes tau per sunku.

-Aš gryžau.-sušuko Džeimis tik ką įėjes pro namų duris.

-Kaip sekėsi?- sušukau iš virtuvės, kai kepiau kepsnius.

-Gerai,-priėjes iš nugaros apsikabino ir pabučiavo į skruosta.- aš ne vienas.

Užmečiau žvilgsni į Džeimi jis tik parodė į kolidoriu, nedrasiai žvilgtelėjau pro virtuvės kampa. Tarp duryje stovėjo mama su tėčiu, greitai pribėgau prie jų apsikabinti.

-Kaip jūsų pasilgau.-tvirtai apsikabinau abudu.

-Mes irgi tavęs mieloji.-glostė man nugara mama.

-Kaip laikosi balionėlis?-šyptelėjo tėtis.

-Ką?-nusijuokiau.- gerai tik sunku vaikščioti, manau būtu geriau,kad ridenčiausi.

Visi susirinkome virtuvėje, užkaitusi virduli vėl stojau prie viryklės. Ilgiausiai kalbėjomės, net nepastebėjome kaip atėjo vakaras. Taip buvo gera tėvus vėl pamatyti nes atrodė, kad jų buvau nemačiusi visa amžinybe. Aprodėme namus, jie buvo tikrai sužavėti mūsu butu, parode jiems jų kambarį nuėjome patys gultis. 

Suskambus žadintuvui išsivoliojau iš lovos, visi dar saldžiai miegojo iš tėvų kambario girdėjosi tėvo knarkimas. Šiandien reikėjo keliauti vėl į ligonine visokiems tyrimams, prisėdusi prie stalo valgiau kiaušiniene. Pakėliau galvą nuo lėkštės kai išgirdau tylius žingsnius, įėjo į virtuve trindamas akis Džeimis.

-Vėl pas gydytojus?-nusižiovavo jis.

-Labas rytas ir tau,-šyptelėjau.- kaip ir kiekviena ketvirtadieni.

-Nuvešiu tave.-gurkštelėjo vandens Džeimis.

Po pusvalandžio jau buvome prie ligoninės.

-Aš lekiu trumpam iki darbo, o tu pranešk kada tave paleis.-pabučiaves mane išvažiavo.

Iėjusi į gydytojos kabineta atsiguliau ant gulto, užpylė ant mano pilvo šaltos masės panašios į želatina. Su aparatu pradėjo braukyti per mano pilva.

-Viskas normoje,-stebėjo ekrana gydytoja.- tik manau šiandien reikės pasiklausyti tonusu, kadangi  dienos artėja tai pastebėsime.

Šiaip ne  taip nusivaliusi želatina nusekiau paskui gydytoja, nuvedė mane į palata pasakiusi palaukti išėjo. Atsiguliau ant lovos, jau taip pradėjo laužyti nugara nuo to kieto gulto, o lova atrodė tokia minkštutė ir taip gera buvo joje gulėti. Netrukus atėjo gydytoja su kažkokiu aparatau ant ratuku, vėl užpylusi tos želatinos ir pririšo prie manes du aparatus panašius į blynus. Iš jo girdėjosi keisti garsai, iš aparato lindo popierius su visokiom ringėm. Kas koki dešimt minučiu ateidavo gydytoja patikrinti vis į mane žvilgčiojo ir į popieriu, nesuprasdavau ką tai turėtu reikšti tikėjausi, kad viskas yra gerai.

-Ar neskauda?-dar karta atėjusi gydytoja paklausė.

-Gal truputi.

-Šia nakti pasiliksi čia.-nuėmė aparata nuo manes.

-Kaip tai?

-Rodmenys rodo, kad tau prasidėjo sarėmiai, pažiurėsime kaip tau bus per nakti.

Iš karto man pakirto kojas, ne tai kad iš baimės bet iš jaudulio. Parašiau Džeimiui, kad atveštu mano daigtus. Iš karto gavau jo žinute "O jetau atvažiuoju".