Juodojo princo tarnaitė

Part 41

  Nespėjau sugriebti Džeimiui už rankos ir jis jau nuskubėjo prie Karolio ir Arono. Priėjęs prie Arono stipriai jį pastūmė, kad jis atsitrenkė į sieną.

-Čia dabar kas?-atsitraukė nuo sienos Aronas.

-Ką tu čia veiki šunsnuki?!-surėkė Džeimis ir vėl prispaudė Arona prie sienos.

-Atstok tu nuo manes.-nustūmė nuo saves Džeimi.

-Ko tu išvis čia atsivilkai?- priėjo prie Džeimio Karolis.

-Matau su jumis taikei neišeis pasikalbėti,-pasitaisė megstinį Aronas.- atėjau pasilinksminti.

Vienas prieš kitą stovėjo Aronas su Džeimiu, žiūrėjo vienas į kitą piktais žvilgsniais. Turėjau isikišti nes jau bet kada gali pulti vienas kitą ir tikrai šį karta geruoju gali nesibaigti.

-Gerai, vaikinai baigiam. Einam Džeimi į kiemą.-priėjau prie jų bandydama juos atskirti.

-Taip Džeimi eik su savo mergaite.-šaipėsi Aronas.

-Gerai man tavęs pakanka!-ištrūko iš mano rankos Džeimis ir puolė Arona.

Mačiau jis to tik laukė kada Džeimis puls,jo šypsena atskleidė viską. Griebiau Džeimiui už rankos bandydama jį sustabdyti, bet jis mane stipriai nustūmė. Nepastebėjau už savęs esančių laiptų, koja paslydo,bandžiau užsigriebti turėklų.

-Džeimi!-surikau manydama,kad jis man kažkuo padės.

-Keite.-pamatęs mane krentančia su pilnom baimės akim.

Staigiai atsiradau prie lauko durų, skaudėjo visus šonus jaučiausi kaip gerai bučiau atidaužyta.

-O dieve Keite.-pribėgo prie manes Dži.-kaip tu?

-Manau kaip ir gerai.-padėjo man atsikelti Dži, tik staiga suklupau kai aštrus skausmas perėjo per mano koja.

Pamatęs mane suklumpančią Džeimis pribėgo prie manęs.

-Aš...-trenkiau jam nespėjusiam pabaigti sakinio.

-Einam iš čia staigiai!-rėkiau ant jo, buvau taip supykusi ant jo.

Jis žiūrėjo į mane nesupratęs ir apgailestaujančiu žvilgsniu. Prieš gryštant namo užvažiavome į ligonine, pasitikrinti kojos. Koja buvo nelūžusi tik patempti raisčiai. Kai gryžome namo su Džeimio pagalba nušokliavau iki savo kambario.

-Aš labai atsiprašau,kad taip tau nutiko.-apgailestavo Džeimis.

-Tau būtina kas kart jį pamatęs pult jį kaip kokiam šuniui?-susiraukiau.

-Aš negaliu taip stovėti prieš jį  ir nieko nedaryti,prisiminant ką jis tau buvo padaręs.

-Atstok tu nuo jo.-nebeištvėriau.

-Palauk, tu jį gini?- mačiau kaip jis supyko.

-Kad tu vien apie jį galvoji! Tu palik jį ramybėje ir pamatysi tau geresnis gyvenimas bus.

-Kai jis dabar laisvėje negaliu taip ramiai sedėti.-atsistojo ir pradėjo neramiai vaikščioti.

-Dabar turime apie kai ką kita galvoti.-sustabdžiau jį.

-Apie ką?-žvilgtelėjo į mane.

-Mūsų vestuvės, reikia daug ką planuoti.-atsiduso Džeimis ir prisėdo prie manęs.

-Tikrai taip.

Šyptelėjęs pabučiavo mane ir išėjo iš kambario. Žinau, kad taip jis lengvai jo nepaleis, reikėjo sugalvoti kaip juos sutaikyti.