Juodojo princo tarnaitė

Part 42

  Sedėjau kambaryje ir vis sukau galva, kaip juos sutaikyti. Taip jis tikrai buvo pridares daug negerybių, bet gal galiausiai jis pasikeitė, gal reikia jam suteikti nors viena šansa. Mintis nutraukė beldimas į duris. Į kambarį iėjo Maršel.

-Ruoškimės mieloji važiuosime pasivažinėti. -šypsojosi ji.

-Kur? - rengiausi.

-Važiuosime susitikti su vestyvių planuotoja.

-Gerai. -nustebus buvau. Apie vestuvių planuotoja nebuvau galvojiusi.

Atvažiavome į kavinę, Maršel buvo paskirusi susitykimo vietą. Prie mūsų staliuko priėjo kostiumuota moteris.

-Laba diena, atleiskite, kad vėluojiu. -atsisėdusi prie mūsų pasitaisiusi akinius išsitraukė užrašų knygutę.

-Užsakiau jums kavos. -šyptelėjo Maršel.

-Dėkojiu. Aš Elizabet. -prisistatė moteris.

-Mes jau pažystamos su jumis,  o čia Keitė-nuotaka. -pristatė mane Maršel.

Linktelėjusi jai pradėjome aptarinėti visus reikalus. Tiek uždavinėjo klausimų, kad net nežinojau kaip į kai kuriuos atsakyti. Elizabet viskuo rūpinosi dekoracijom, muzika, fotografu ir visa kuo ko tik gali prireikti.

-Taip, -žvilgtelėjo į savo užrašų knygute. - jums tik reikės išsirinkti šventės vietą ir jaunavedžių muzika.

-O kaip su šokiu? -pasiteiravau.

-Paskambinkite Teo išmokins jus. -užrašiusi ant lapelio telefono numerį padavė man.

-O kaip Džeimis? -žvilktelėjau į Maršel.

-Su juo jau buvo aptarti visi reikalai. Nesijaudink mieloji.

-O kur jis?  Kodėl ne kartu? -nelabai patiko kaip atskirai viskas buvo aptariama.

-Jis padeda tėvui dirbti su kompanija, nori kad Džeimis ją perimtu. -aiškino Maršel.

Padėkojome Elizabetai už viską ir isėdome į mašina.

-Na dabar važiuojame pas siuvėja.

-Kokia siuvėja? -žvilktelėjau į Maršel.

-Kad tau pasiutu vestuvine suknele aišku. -nusijuokė Maršel.

-Man užtektu ir išsinuomuoti ją. -sutrikau, nenorėjau kad ji daug leistu pinigų ant suknelės.

-Nekvailiok Keite. Tu man esi kaip dukra ir noriu tau visko geriausio.

Atvyke pas siuvėja iškarto užklausė kokią aš isivaizduojiu suknele. Nelabai turėjau didelio suvokimo kokios aš būtent noriu, tad pavarčiusi pavyzdžius išsirinkau ilga,  pusta su neriniais kremine suknelę. Siuvėja nužiurejo mane ir pradėjo sau kažką paišytis ant popieriaus lapo.

-Nesijaudink mieloji aš tau padarysiu tokia suknelę dėl kurios visi tau pavydės, nes atrodysi nuostabiai. -paišėsi sau moteris.

Parodė man eskizą, mačiau tik gražų piešinį, žinojau kad siuvėja tikrai išmano savo darbą, pasitikėjau ja.

Pagaliau gryžome namo, Džeimis su Artūru jau buvo gryže.

-Na kaip sekėsi? -priėjo prie manęs Džeimis.

-Eik tu sau, negalvojau, kad tiek daug ko reikia vestuvėms. -nusijuokė Džeimis.

-Bet bus verta dėl tokios nuostabios dienos. -apsikabino mane.

-Dar mums liks išsirinkti vietą ir štai, -ištraukiau lapuką su telefono numeriu. -turėsim šokiu pamokas.

-O varge, aš nemoku šokti.

-Aš irgi. -abu pradėjome juoktis.

-Be to išrinkau viena vietą kur galėtume švesti.

Parodė man nuotraukas kompiuterije. Tai buvo didelis dvaras su nuostabia gamta aplinkuje, šalia buvo žirgynas, upė kuri tekėjo netoliese ir nuotraukose matėsi kalnuotos vietos. Tai buvo tiesiog ideali vieta apie kurią buvo galima tik pasvajoti.