Juodojo princo tarnaitė

Part 33

Skaičiau knyga, kai išgirdau atsidarančias duris. Į kambarį iėjo Džeimis, atrodė sutrikes nelabai supratau kas jam nutiko.

-Viskas gerai? Atrodai truputėli išblyškes. -priėjau prie jo ir priliečiai jo kaktą.

-Man viskas gerai, -garsiai nurijo. -ką tu veiksi šeštadienį?
Pamasčiusi atsisėdau ant lovos ir užverčiau knygą.
-Planuojame su Dži eiti į miestą, o vėliau eisiu pasitikti tėvų iš stoties.

-Tavo tėvai atvyksta? -sutriko jis.

-Aha, sakė vėl nori aplankyti mus, -jis linktelėjo galva.- o kas nutiko?

-Šeip užklausiau. -šyptelėjo jis ir išėjo iš kambario.

Kai jis išėjo, vėl atsisėdau skaityti knygos. Vėliau tik pagalvojau apie Džeimį, gal man pasirodė prieš išeidamas jis atrodė liūdnas ir lyg kažka turėjo kišenėje, o gal man tiesiog pasirodė.

Sedėjau prie vakarienės stalo, kambarių jau man nebereikėjo valyti pasisamdė kitą tarnaite, gerai kad ji buvo pagyvenus moteriškė. Jei būtu buvus jauna, liekna blondinė, prisiekiu būčiau išgrūdus ją lauk, nes tikrai nesiruošiu Džeimio dalintis.

-Na Džeimi, branguti kaip ruošiesi atšvesti išleistuves? -paklausė Maršel kai gurkšnojome vyna.

-Su draugais planuojame daryti vakarėli ir tiek.

-O kur darysit? -paklausiau kai mečiau žvilgsni į jį.

-Pas Karolį. -linktelėjau ir gurštelėjau vyno.

-O tu kada Keite darysi išleistuves? -paklausė Artūras.

-Na dar metai liko.

-O dabar Keite kur žadate su Džeimiu tą įpatinga vakarą praleisti? -išsišiepė Maršel sukdama vyno taurę.

-Kokį vakara? -žiurėjau į ją sutrikusi kaip ir ji į mane.

Išgirdau garsų pliaukštelėjima, atsisukau į Džeimį kuris trenkė sau į kaktą.

-Mama baik ir patylėk. -susiraukė jis, pakilęs nuo stalo išėjo į kiemą.

-Ką aš pasakiau? -patraukiau pečiais žiūrėdama į Maršel.

-Juk prašė Džeimis patylėti. -susiraukė Artūras.

-Atsiprašau, bet negalėjau nutylėti. -sutrikusi žiūrėjau į juos abu.

-O kas čia turėjo būti?-bandžiau išpešti iš jų kas slepiama nuo manęs.

-Nekreipk dėmesio Keite, -pakilo nuo stalo Artūras. -tiesiog mama kvailioja.

Mačiau kaip Artūras pažiūrėjo į Maršel žaibuojančiom akim, o ji tik nuleido galva kaip kokia šunytė. Nusprendusi nieko nebeklausinėti nuėjau į savo kambarį ir idribau į lovą. Prasidarius durims užuodžiau tabako kvapą- iėjo Džeimis, tikriausiai buvo kieme ir rūkė.

- Ką turėjo tavo tevai omenį įpatinga vakarą? -šį karta bandžiau išpešti iš Džeimio.

-Ai, nieko. Nekreipk dėmesio jie durniuoja. -atsigulė šalia manęs.

-Ar tikrai? -nužvelgiau jį itartinu žvilgsniu.

-Aha. -linktelėjo.

-O ką tada turėjai kišenėje? -mačiau kaip jis staigiai sustingo.

-Nieko. -nusisuko nuo manęs.

-Aik, nemeluok. -susiraukiau ir pradėjau raustis po jo kišenes.

Jis staigiai pašoko lyg su adata būtu gaves į užpakalį.

-Nieko neturiu gi tau sakiau. -muistėsi jis, kai vos neikišau rankos į jo kišenę.

-Žinau, kad tu kažką turi. -susiraukiau ir vėl bandžiau knistis po jo kišenę.

-Nieko neturiu. -pradėjo juoktis jis ir užsivertė mane ant savęs.

Žiurėjau į jį susiraukusi, kai jis stipriai mane apkabino ir pabučiavo. Kai prisilietė jo lūpos prie manujų iškarto pamiršau apie to daigto ieškojima. Jo bučinys buvo ilgas ir šiltas.
Atsigulus ant jo krutinės, girdėdama jo ramius širdies dūžius kurie mane migdė, po kiek laiko nepajutau kaip užsnūdau.