You Stole My Voice

6

Vaikinas paskleidė palatoje savo nuostabų juoką. Jam buvo juokinga , tai jog nesutikau patikėti tuo jog jis nėra mano mėgstamiausio filmuko personažas. Negalėjau tuo patikėti , jis buvo toks panašus į jį , kad negalėjau manyti kitaip.

-Dėl tavęs būsiu Tadashi jai tau bus lengviau atsiminti mane,-šypsodamas kalbėjo vaikinas.

Žiūrėjau į jį atsirėmusi į sieną. Jis buvo angelas. Bijojau , jog jei pajudėsiu jis pranyks. Pranyks tas gražus animacinis personažas.

-Ji į mus taip nežiūrėjo , kaip į tave,-įtartinai kalbėjo Suho.

Atsisukau į vaikiną kuris kartu su įsibroveliu stebėjo mane. Gūžtelėjau pečiais. Paėmiau lašalinę ir patraukiau sofos link. Vaikinai sekė mane. Įsitaisiau ant sofos. Susikėlusi kojas užsidengiau pledu. Tik kai patogiai atsisėdau supratau , kad eskizų knyga liko ant stalelio. Pakreipusi galvą žvelgiau į sąsiuvinį mastydama kodėl negaliu turėti galiu kurios man padėtu pasiekti daiktus kurių noriu. Būtu visai pravarčios galios , kaip ir teleportacija. Nebereikėtu sutikti žmonių.

Šalia eskizų knygutės gulėjo keturios baltos veido kaukės kurių buvau paprašiusi. Norėjau ant jų nupiešti ką nors gražaus ir duoti įsibrovėliui ir jo draugui , kad kita kart nesibrautu pas mane su juodom kaukėm , kaip plėšikai , bet nespėjau to padaryti , o dabar nebegalėjau pajudėti dėl skaudančio šono. Tikriausiai iš ties esu per daug silpna vaikščioti kolidoriais.

-Xiujum mes norėjom , kad mums papasakotum kas tau nutiko,-tarė Suho vis dar stovėdamas.

Sumirksėjau kelis kartus. Papasakočiau kas man nutiko. Ar aš jau nebuvau sakiusi , kad apie tai nekalbėsiu įpatingai , kai nežinau kas jie tokie nenoriu , kad tos grupės turėtu nemalonumu. Jie man nieko nepadarė , kad kentėtu.

Vaikinai stovėjo žiūrėdami į mane ir kažko laukdami. Nejau jie negali atsisėsti , tai baugina įpatingai įsibrovėlis. Jis buvo toks aukšta , kad man reikėjo į jį žiūrėti užvertus galvą. Kaži koks jo ūgis. Jai mano tėra 162cm , tai kokie 180cm. Pasitvarkiau susivėlusius plaukus ir vis dar laukiau kol jie prisės ir kol kuris nors iš jų pamatys , kad neturiu knygutės. Atrodo jie į tai neatkreipė dėmesio.

Pirmasis sureagavo Suho jis pastebėjo mano eskizų knygutę ant stalo. Vaikinas parodė į ją. Linktelėjau. Jam imant knygutę iš jos išsprūdo keli lapai Suho iš reflekso bandė juos pagauti , bet pamiršo , kad rankoje laiko visą eskizų sąsiuvinį. Eskizai pasklido ant palatos grindų. Akys akimirksniu išsiplietė. Ne man nebuvo gaila mano eskizų. Man buvo baisu. Baisu dėl to ką jie galėjo pamatyti. Eskizuose aiškiai matėsi komiksai... Mano komiksų neišleistos dalys buvo lengva juos atpažinti įpatingai dėl to , kad kampe buvo mano inicialai , kaip ir tikruosiuose variantuose.

Kiekviename lape šone pasirašydavau „XW" , o po apačia mažomis raidelėmis pridėdavau „Hope". Dėl to mano piešinių nebuvo įmanoma nukopijuoti , nes techniką kuria naudojau , linijos , eskizavimas buvo kitoks nei kitų jis buvo išskirtinis. Žmogus kuris žino mano komiksus galėjo lengvai atpažinti mane iš mano eskizų , dėl to niekad jų niekam nerodžiau iki šiol.

Suho pasilenkė surinkti išmėtytų lapų vaikinai pripuolė jam padėti. Stebėjau jų reakcija. Įsibrovelio draugui imant vieną iš lapų suvirpėjo ranka. Jis žvelgė į piešinį tyrinėdamas jį ir kažko ieškodamas. Užsidengiau akis. Norėjau pasislėpti nuo pasaulio aš iš ties nemėgstu žmonių man jie nepatinka viskas ką jie daro , tai griauna ir drąsko. Jai pasaulis sužinos kas aš tada jie taip pat sužinos kas man nutiko ir lyg to nebūtu gana jie tikrai išsiaiškins kas nutiko mano gimtinėj. Nenorėjau to. Nenorėjau , kad kas nors žinotu , tai.

-Xiujim tavo pavardė Wenslou?XW? Tai tu taip?

Išgidrau nuostabos pilną Suho balsą. Nepatraukiau savo rankų nuo akių. Negalėjau patikėti , kad mano ilgai saugota paslaptis buvo taip lengvai atskleistas. Štai kodėl reikia būti visad atsargei. Reikėjo pasidėti eskizus į spintelę , o nesinešioti juos su savimi... Kvailė daugiau nieko negaliu pasakyti.