You Stole My Voice

23

Vos pasiekiau ketvirtą aukšta kuriame buvo mano gydytojas suvokiau ką padariau. Pažvelgiau į degančia ranką. Po velniais jo skruostas tikrai kietas. Ranka drebėjo nuo skausmo , o kūnas nuo jausmų kurie supo mane. Žinojau , kad pasielgiau blogai. Žinojau , kad vos likusi viena griaušiu save iki kol nebegalėsiu kvepuot. Trenkiau vaikinui kuris iš ties man nieko nepadarė , viskas ko jis norėjo , tai neleisti man pakliūti į bėdą.

Pasitryniau širdį. Manau greitu metu ji tiesiog nustos plakusi. Stebiuosi , kaip ji dar to nepadarė. Pastūmiau duris ir žengiau kabineto link. Kolidoriuje rykiavosi žmonės , bet atrodo jiems nerūpėjo , jog aš esu čia. Žinoma juk niekas dar nežino , kad katik apačioje aš trenkiau pasauliniai žvaigždei , o prieš tai du kart parklubdžiau jų fanę. Bravo Xiujum tu tikrai moki nesivelti į bėdas.

Norėjau įlysti į kampą ir jame pasislėpti , bet negalėjau to padaryti. Priėjau prie daktaro kabineto. Pabeldusi sulaukiau leidimo įeiti. Žengiau į vidų. Žinojau , kad mano veide atsispindį visi jausmai , tad nenustebau , kai pamačiau jog daktaras susiraukė. Vyriškis parodė į kėdę skirta paciientui. Paklusniai atsisėdau ant jos. Gavau lapą ir tušinuką.

-Kaip jautiesi?,-kaip draugas paklausė.

„Emociškai – šudinai , fizižkai – skauda ranka su kuria trenkiau Suho."

-Trenkiai tam vaikinui kuris tavimi rūpinasi?,-nustebo daktaras.

„Taip. Tiesiog man visko per daug. Aš nebenoriu gyventi... Man per sunku gyventi. Kiek ilgai man dar teks kentėti visą , tai? Kuom aš nusikaltau , kad žmonės manęs nekenčia? Kodėl jis tiesiog negalėjo palikti visko , kaip buvo? Aš nebenoriu gyventi..."

Jutau , kaip skruostu ritosi ašaros , bet pati veido išraiška pasiliko bejausmė. Buvo skaudu. Skaudu žinoti tiesą ir ją pripažinti. Aš iš ties nebenorėjau gyventi. Kodėl turėčiau norėti gyventi , kai tarp gyvųjų neliko nieko kas būtų man svarbu. Visi mirė , tad kodėl aš vis dar čia?

-Nurimkite. Aš jums išrašysiu siuntimą pas psichetrą...

„Ne. Nereikia ačiū. Patikrinkite mano balso stygas ir pasakykite kas toliau , o tai kas katik buvo užrašyta tebūnie pamiršta , tai tik silpnumo akimirka."

Daktaras žvelgė į mane įtartinu žvilgsniu , bet daugiau nieko nesakė. Vyriškis parodė į kitą esančia kėdę palatoje. Nusivaliau ašaras. Paklusniai atsiguliau ant kėdės ir užmerkiau akis. Leidausi apžiūrima. Galvoje sukosi begale minčių. Begale idėju. Ir visos jos buvo susijusios su vienu paprastu dalyku – kodėl aš vis dar gyva.

Nežinojau atsakymo į šį klausimą. Per tiek metu nei karto nebandžiau žudytis , nei karto nepagalvojau pasitraukti iš gyvenimo. Kodėl? Manęs čia niekas nelaiko. Niekam nesu reikalinga. Tai kodėl aš tiesiog visko nebaigiu juk tai taip paprasta...

Daktaras padavė keletą lapeliu su vaistais kuriuos reguliariai turiu gerti , taip pat įdavė ir siuntimą pas psichetrą jai kartais persigalvočiau. Man paklausus ar turiu pasilikti ligoninėje jis tiesiog papurtė galvą ir liepė važiuoti namo ir pailsėti. Taip pat pridėjo , kad neleisčiau savo mintims manęs užvaldyti.

Namo.Pailsėti. Į kokius namus man grįžti , kai mano namai buvo išniekinti. Nebeturiu net vietos kur galėčiau būti saugi. Pažvelgiau į mobilųjį telefoną. Neturėjau kam paskambinti. Nebuvo nieko kas priimtu mane nakčiai kol rasiu vietą kur apsistoti. Nagi tai taip žinoma. Atrodo istorija kartojasi.

Išėjau iš laiptinės dėl saugumo nusprendžiau neiti pro priimamajį. Jai kartais ten vis dar būtų merginų nenorėjau su jom dar kart susidurti. Manau jos mane sudraskytu į skutelius įpatingai po to , kai trenkiau vienam iš jų idol. Papurčiusi galvą žengiau pro galines duris į vėsų vakarą. Nebeturėjau nkepurės kuri paslėptu mane nuo pasaulio , bet vis dar turėjau veido kaukę ir kapišoną. Išleidau ilgus mėlynus plaukus. Supyniau juos į laisvą kasą ir kaip galėdama paslėpiau po kapišonu. Užsidėjau veido kaukę. Giliai įkvėpusi patraukiau nežinomu keliu.

Nežinojau kur eiti. Galvoje vis sukosi viena ir tapati mintis. Kodėl aš vis dar gyvenu , kai galėjau jau seniai tai baigti , kai manęs čia niekas nelaiko. Nežinojau kodėl. Nežinojau atsakymo į šį klausimą. Bet manau esu per silpna , kad galėčiau viską tiesiog taip pabaigti. Nesugebėjau net pasitraukti iš gyvenimo...

Sustojau ties maža parduotuvėle. Nesvasrstydama žengiau į vidų. Jaunas vaikinas stovintis prie kasos sumurmėjo pasisveikinimą ir toliau lindėjo mobiliajame. Žengiau tarp eilių ieškodama kažko kas patrauktu akį. Pirmas daiktas kurį paėmiau buvo bintas , tada sekė kancelerinis peiliukas ir buteliukas vandens. Priėjusi prie prekystalio padaviau prekes vaikinui. Jis nuskanavo mane akimis lyg kažko tikėdamasis.

Sumokėjusi. Neatsigreždama išėjau iš parduotuvės. Žengiau toliau nežinodama kur einu. Žinojau ko ieškau , bet nežinojau kur tokia vietą rasti. Po gero pusvalandžio klaidžiojimo radau parkelį. Ėjau kuo giliau į vidų tikėdamasi rasti tai ko norėjau. Ir štai atokiau stovėjo balta pavėsinė. Joje buvo tuščia ir ramu. Sukritau ant suoliuko išleisdama atodūsį. Pažvelgiau į dangų. Širdis plakė kaip pakvaišusi , o mintys neramiai siautėjo. Atrodo oras nenorėjo pritarti mano jausmams. Jis buvo švelnus , gaivus...

Atsitiesusi išėmiau iš kuprinės kancelerinį peiliuką. Pastačiau ant stalo vandens buteliuką ir bintą. Nusivilkusi kožą atraitojau megstuko rankovę. Žvelgiau į baltą riešą ant kurio buvo vienas neryškus randas likęs iš labai senų laikų , kai netyčia įsibrėžiau su vinimi. Pirštų galiukiu paliečiau jį. Ar tikrai to noriu? Ar tikrai noriu sužaloti save siekiant nusiraminimo.

Taip. Nebedvejojau griebiau peiliuko ir leido aštriems jo ašmenims slysti per jautrią riešo odą. Skausmas perbėgo per visą kūną. Įsikandau į skruostą darydama dar vieną linija. Tamsus skystis veržėsi iš mano paliktu įbrėžimu. Jausmai kurie atrodė palaidos mane savo tamsoje po truputi traukėsi į šonus užleisdami vietą skausmui. Giliai kvėpuodama padariau aštuonis normalius pjūvius ir tik tada padėjau peiliuką ant stalo.

Žvelgiau į tekantį kraują. Jis nevaržomai tekėjo riešu , krito lašeliais žemyn susidurdamas su rudu suoliuko medžiu. Atsirėmiau į pavėsinės sieną. Sužeistą ranką padėjau ant stalo ir stebėjau , kaip kraujas po truputi nustoja tekėjas. Skausmas liko , bet seniau kamavę jausmai dingo. Dabar jaučiau tik vieną jausmą. Kaltės.

Jaučiausi kalta , kad leidau sau būti silpnai ir pasidaviau tokiai vilioniai. Pasidaviau ir sužeidžiau save. Žinojau , kad ties tuo nesustosiu. Žinojau , kad tai nebebus paskutinis kartas , kai panaudoju aštrius ašmenis siekdama išvaduoti save iš mane supančiu jausmų. Nors tai ir buvo blogas dalykas , bet tai buvo vienintelis man dabar žinomas metodas leisiantis nepražūti.

Atsukau vandens buteliuką. Nuploviau ranką. Paėmiau bintą , bet nebuvo taip lengva kaip tikėjausi. Nebuvo taip lengvą užbintuoti žaizdas su drebančia ranka. Užmerkiau akis stengdamasi nusiraminti. Nagi man pavyks tai juk tik kaltės jausmas... Jis stiprėjo. Ir stiprėjo kartu grąžindamas ir kitus jausmus kuriuos atrodo prieš akimirka buvau nustūmusi į šalį.

Štai ta tamsi juoda duobė kurios vengiau , į kuria siekiau neįkristi. Ji prisitraukė mane prie savęs ir siurbė viską kas manyje bandė kovoti su ja. Visi jausmai: kaltė , sielvartas , sąžinė , neapykanta , vienatvė... Visi jie užpuolė mane vienu metu sutriuškindami betkokias pastangas išsikapstyti. Vienatvės jausmas susimaišė su kaltės jausmu ir tai slėgė... Mano širdis ir veiksmai nepajėgė su tuo kovoti. Galvoje iššoko vienintelis dabar žinomas būdas sustapdyti tai.... Griebiau metalinį peiliuką gulintį ant stalo.

Kruvini ašmenys sutviskėjo ramioje naktyje. Nepakeldama galvos pridėjau peiliuką prie sveikos vietos tarp pjūviu giliai įkvėpiau ir iškvėpiau palikdama dar vieną kraujuojančia žaizdą. Užmerkusi akis bandžiau tai pakartoti , bet kažkieno šilta ranka sutabdė mane. Ji išplėšė peiliuką iš mano rankų. Girdėjau , kaip jis susiduria su akmenėliais esančiais pavesinėje. Tvirtos rankos suėmė man už pečių. Kita akimirką jutau šilumą aplink save ir saldų medaus kvapą sklindantį nuo švelnaus megstuko. Kūnas nebepriklausė man. Jis darė ką norėjo. Jis pasidavė.

Nežinau kiek laiko prasėdėjau vaikino glėbyje apsupta medaus kvapo ir jo tvirtų rankų. Bet vos tik jis pajuto , jog šiek tiek apsiraminau – patraukė mane nuo savęs. Vėl atsirėmiau į pavėsinės sieną. Užmerktom akim. Tikėdamasi , jog tai padės man pasislėpti nuo manęs laukiančio susitikimo su priekaištingu Suho žvilgsniu. Tas medaus kvapas buvo žinomas , kaip ir tos tvirtos rankos. Nereikėjo ilgai spėlioti , kad tai buvo Suho.

/J'/@