You Stole My Voice

7

Reikėjo jų paprašyti , kad paduotu veido kaukes nebūtų reikėje pačiai jūdėti. Atsidususi pažiūrėjau į lašelinę. Ji jau buvo sulašėjusi. Laiminga , kaip mažas vaikas atjungiau prietaisą nuo savo rankos ir atsargei pakilau nuo sofos. Pasiremdama į pakeliui buvusius daiktus priėjau prie spintelės iš kurpinės išsitraukiau juodą markerį.

Grįžusi ant sofos paėmiau veido kaukes ir pradėjau savo darbus. Norėjau jiems šiandien įduoti tas kaukes , bet deje tie vaikinai labai greit pasišalino atrodo jie tik ateina pažiūrėti ar aš vis dar gyva ir išeina. Vis dar nesuprantu kodėl? Man reikia susidaryti sarašą klausimų kuriuos noriu jiems užduoti. Pirmas klausimas būtų „Kodėl jus taip domina ši istorija?" Kodėl po velnių jie vis klausinėja. Jai atvirai jie nėra panašūs į žurnalistus , bet tada kas jie.

Visą laiką svarsčiau gal jie iš ties samdomi žudikai , bet kai šiandien išvydau Tadashi Hamada kopija nusprendžiau , kad jie jokiu būdų negali būti samdomi žudikai. Na bentjau tas vaikinas. Tai būtų juokinga įsivaizduokit situacija Chen nužudo žmogų ir palieka liudininką , o liudininkas tikina matęs Tadashi Hamada , tai kvaila.

Kuo šiais laikais dirba gražūs vaikinai? Ne... jie negali juk būti... ne... Nemanau , kad jie galėtu save pardavinėti moterims. Nors... Jie gerai atrodo. Net ir per tokia apranga galėjau pastebėti , kad vaikinai pasportave. Jie prisižiūri reiškias jiems rūpi jų išvaizda ir jie privalo savimi rūpintis. Sugalvoju tik kelis darbus stirptizo šokėjai , save pardavinėjantis vaikinai arba turtingų senučiu medžiotojai.

Bet , kad ir kokį darbą jie dirba man nesueina galai kodėl jie lankosi čia. Ir kodėl Suho manė , kad parodęs savo veidą padarys kažką tokio kas privers mane norėti , jog jie mane lankytu... Per daug klausimų. Negaliu leisti vaikinams kurių nepažystu save lankyti , bet kaip juos priversti nustoti tai daryti. Aprėkčiau , bet negaliu rėkti. Įkasčiau , bet nemanau , kad tai padės.

Pasitryniau akis. Per daug minčių galvoje. Patraukiau viską nuo savo kojų. Įsidėjau ausines ir pasileidau muziką. Atsargei susiraičiau ant sofos užmerkdama akis. Stengiausi įsiklausyti į tai kas skambėjo mano ausyse. Tai padėjo nusiraminti , tai visad padeda nurimti , kad ir kokia nerami būnų. Vienintelė daina kuri mane nuramina akimirksniu yra tos vaikinu grupės iš E raidės daina Heaven. Ta daina mane nuramina.

*

Tie vaikinai nesirodė mano palatoje jau tris dienas. Man , tai nemaišė , kaip tik jaučiausi ramiau žinodama , kad niekas manęs netrukdys. Jau minėjau – aš nemėgstu žmonių jie yra patys žiauriausi padarai planetoje. Kaip bebūtų nors jie ir nesirodė mano palatoje , atrodo , kad jie buvo papirkę viena iš slaugiu ji vis klausinėdavo ar man nieko nereikia ir kai galiausiai susierzinusi paklausiau jos kodėl ji kas pusvalandi ateina pas mane į palatą tikrinti ar man nieko nereikia , ji man atsakė , kad jos toks darbas.

Nuo tada mačiau ją tik vieną kart. Manau ji supyko ant manęs arba susivokė , kad man nepatinka , kai žmones trugdo mane. Vakar buvo atvyke policijos pareigūnai jie klausė ar norėsiu pateikti kaltinimus. Kaip keista bebūtų man pavyko susitarti su jais , kad nepateiksiu kaltinimu. Paaiškinau jiems , kad nenoriu skandalu ir netikiu , kad policijai pavyks išsaugoti mano asmeninę informacija. Iš pradžių jie nenorėjo sutikti , bet tada jiems paskambino mano liudininkų apsaugos programos vadovas ir liepė daryti , taip kaip aš noriu.

Ką nuveikiau per tris dienas? Padariau kaukes tiems įsibrovėliams kurie nepasirodė. Nupiešiau jų portretus ir bendrą piešinį , kaip jie atrodo kartu. Sunkiausia buvo piešti Ta... Chen reikėjo atsiminti , jog jis nėra animacinis personažas. Tai nėra lengva , kai esi didelė gerbėja tos animacijos...

Dabar galėjau laisviau vaikščioti šono beveik nebeskaudėjo. Daktarai vis dar kas penkias valandas prijunkdavo man lašalinę , nes dėl balso stygų negalėjau valgyti. Tai buvo kvailą norėjau iš čia ištrūkti. Norėjau grįžti į savo būtą ir kuo greičiau. Mane veikė buvimas šioje palatoje. Galvojau apie pabėgimą , bet žinojau , jog tai nepavyktu tik ne iki kol man yra prijungiamos lašalinės.

Nebeiškentusi savo palatos sienų pasiėmiau ausines ir telefoną. Įsispyriau į tapkes ir patraukiau išėjimo link. Ant stalo palikau lapelį jog išeinu pasivaikščioti į kiemą. Tai ne pirmas kartas , kai palieku palatą. Kuo ilgiau būnų joje tuo labiau , tai mane slege. Pradedu atsiminti senai pamirštus įvykius , kai ligoninės palatoje praleidau puse metų.

Nusipurčiusi išėjau iš ligoninės. Laukė švietė saulė , bet oras buvo vėsus. Įprastas korėjos oras apgaulingas , kaip visad. Su ausinėmis nieko negirdėdama apėjau visą pastatą iki kol patekau prie senojo korpuso. Man patiko ši vieta prie senojo korpuse. Čia stovėjo keli suoliukai ir daug medžių. Betkuris ligonis galėjo pasijusti laisvas nors toks nebuvo. Medžiai slėpė aukštą murinę tvorą likusią iš senų laikų. Per ja perlipti nebuvo šansų. Na nebent tu esi pasiryžęs rizikuoti savo gyvybę..

Žinot vakar viena iš seseliu manęs paklausė , jai aš taip negaliu pakęsti būti uždaryta palatoje , kodėl aš tada neinu ant stago kur atsiveria viso miesto vaizdas tada tikrai pasijusčiau laisva. Žinojau , kad daktaras man leistu kilti ant stogo , nes mano psichika buvo stabili , bet problema buvo ne tame. Aš bijojau aukščio netgi labai bijojau. Negalėdavau kilti ten kur nebuvo didelės apsaugos ir garantiju , kad nenukrisiu. Negaliu kilti ant stogo , bet galiu kilti į aukščiausio pastato aukšta , bet tik tokiu atveju jai jo langai yra uždaryti.

Atsisėdau ant suoliuko. Susikėliau kojas ant jo ir apglėbiau jas per kelius. Vėjas erzinančiai kedo mano plaukus. Jie sruogomis krito man ant akių. Stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Žinoma jau galėjau ir pati rištis plaukus , bet tingėjau. Tikriausiai tai vienas iš dalyku kurių iš ties nemėgstu , tai rištis plaukų. Man patikdavo , kad jie laisvai plevendavo , bet taip pat tai ir erzindavo.

Žinot žmonėms visad kildavo vienas klausimas „Kodėl mano plaukai mėlyni". Na žinoma aišku ,kad jie nudažyti , bet jau šešerius metus nepakeičiau plaukų spalvos ir vietinė parduotuvė į kuria eidavau , tai pastebėjo. Tad pardavėjas visad klausdavo kodėl mano plaukai mėlyni , kodėl per tiek metu nenudažiau savo plaukų kita spalva. Na ne todėl , jog man patinka mėlyna , o todėl , nes mano mamos mėgstamiausia spalva buvo mėlyna. Dėl to ir mano plaukai mėlyni.

Kažkas pabaksnojo į mano petį. Nekreipiau į tai dėmesio. Tingėjau atmerkti savo akis. Visą nakti sunkiai miegojau , nes keturios palatos sienos baigė mane uždusinti , net muzika manęs negelbėjo , taip kaip visad. Vos užmerkusi akis mačiau bėgančius vaizdus. Krauja , negyvus kūnus... Tai vertė širdį plakti greičiau ir tai neleido miegoti. Taip mane veikė ligoninė.

Tas įkirus padaras dar kart pabaksnojo į petį. Prisiekiu būčiau jam įkandusi į ranką , bet veido kaukė trukdė , tai padaryti. Nusukau galvą į kitą šoną jai tas padaras dar kart mane palies aš paleisiu į jį ką nors. Kaži ar turiu kažką kas būtų kietas ir nereikalingas... Ne... Knygutę palikau palatoje , nes nenorėjau jos tampytis su savimi. Gaila.

Darėsi vėsoka , nes kažkas užstojo man saulę. Sudrebėjau , kai dar vienas vėjo gūsis pakedeno mano plaukus. Kojos buvo basos , nes šlepetės nusmuko nuo kojo , kai jas kėliau neturėjau jokio noro jų mautis. Manau reiktu paprašyti , kad kuri nors iš seseliu man paskolintu megstuka kita kart , kai eisiu į lauką.

Lyg mano mintys būtų skaitomos šiltas audinys nugludo ant siaurų pečių paskandindamas mane savo apsuptyje. Mhm kas čia per naujovės... Vėl baksnojimas į petį. Ahhhhhh!!!! Nebeištvėriau nuleidau savo kojas ir piktai pakilau nuo suoliuko. Galva akimirksniu apsisuko. Per greit pakilau ir per greit pramerkiau akis. Suklupau prie suoliuko ir pradėjau purtyti galvą ir trinti akis. Ausinės vis dar buvo ausyse , tad nieko negirdėjau...

Atsidususi išsitraukiau ausines. Ausis iš kart užplūdo aplink supantys garsai. Vėjas , paukščiai , mašinos. Įprasti pasaulio garsai nemėgau jų. Tikriausiai dėl to visad ir vaikščiodavau su ausinėmis , nes negalėdavau pakęsti eismo garsų. Papurčiau galvą stengdamasi atsikratyti mane supančio trukšmo. Pasirėmusi į suoliuką pakilau ir vėl atsisėdau ant jo. Pasitaisiau juodą megstuką esanti ant pečių ir galiausiai pakėliau savo akis į prieš mane stovinčius padarus.

-Tavęs vėl nebuvo palatoje,-lyg skūdamasis tarė Suho.

Gūžtelėjau pečiais. Negalėjau jam nieko pasakyti , nes neturėjau su kuo užrašyti viska palikau palatoje. Atrodo vaikinai apie tai buvo pagalvoje. Tadashi ištiesė man naują užrašinę prie kurios buvo prikabintas rašiklis.

-Nuo dabar naudokis šita knygute , o ne savo eskizų , gerai?

Linktelėjau jam. Atverčiau pirmą lapą ir užrašiau mane labiausiai kamavusį klausimą šias tris dienas. Atsukau knygutę jiems.

„Ar jūs dirbat stirptizo klube? O gal esat porno žvaigždės? Nesigėdykit vaikinai , tai normalu... Manau..."